Gyvename epochoje, kai esame labiau sujungti technologijų nei bet kada anksčiau, tačiau paradoksaliai jaučiamės vis labiau atskirti vieni nuo kitų. Pasaulis tapo globaliu kaimu, kuriame informacija keliauja šviesos greičiu, bet gebėjimas išgirsti, suprasti ir pajausti šalia esantį žmogų darosi vis retesnis. Šis fenomenas verčia susimąstyti apie vieną svarbiausių žmogaus savybių, kuri mus daro išties žmogiškais. Gebėjimas įsijausti į kito būseną nėra tik mandagumo išraiška ar socialinis įgūdis – tai evoliucijos eigoje susiformavęs mechanizmas, leidžiantis bendruomenėms išlikti, bendradarbiauti ir klestėti. Visgi šiandien psichologai, sociologai ir net paprasti žmonės vis dažniau pastebi šio esminio ryšio elementų nykimą kasdienybėje. Kasdieniame bėgime mes dažnai pamirštame, ką reiškia iš tikrųjų pabūti kito žmogaus kailyje, išgirsti jo skausmą ar džiaugsmą be išankstinio nusistatymo ar noro tuoj pat pateikti savo vertinimą.
Pasaulio sveikatos organizacija ir įvairūs sociologinių tyrimų institutai skambina pavojaus varpais: vienatvė ir izoliacija tampa nauja pasauline pandemija. Nors socialinių tinklų draugų skaičius auga, žmonių, į kuriuos galime kreiptis ištikus tikrai bėdai, skaičius dramatiškai mažėja. Šis atotrūkis tarp virtualaus populiarumo ir realaus emocinio palaikymo aiškiai indikuoja, kad prarandame pamatinį įgūdį – gebėjimą giliai išjausti kito žmogaus realybę. Norint suprasti, kodėl susiduriame su šia emocinio atšalimo krize, pirmiausia būtina giliai panagrinėti patį reiškinį. Tai nėra tiesiog gailestis ar pritarimas kito nuomonei. Tai kompleksinis psichologinis procesas, apimantis tiek mūsų mintis, tiek jausmus, tiek ir veiksmus. Išmokus atpažinti skirtingus šio proceso lygius, tampa daug lengviau suprasti, kurioje vietoje šiuolaikinė visuomenė stringa ir kodėl net ir turėdami geriausius ketinimus, dažnai nesugebame užmegzti autentiško ryšio su aplinkiniais.
Empatijos rūšys: daugiau nei vien tik užuojauta
Mokslininkai ir psichologai išskiria kelis skirtingus lygius, parodančius, kaip mes reaguojame į kitų žmonių išgyvenimus. Nors kasdienėje kalboje šį žodį naudojame kaip vieną bendrą terminą, iš tiesų jis susideda iš trijų atskirų, bet tarpusavyje susijusių komponentų. Supratimas apie šias rūšis padeda atpažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses bendraujant su kolegomis, šeimos nariais ar net nepažįstamaisiais.
Kognityvinė empatija
Tai intelektualinis gebėjimas suprasti, ką kitas žmogus galvoja ir kaip jis mato pasaulį. Galima sakyti, kad tai yra perspektyvos perėmimas. Mes ne būtinai jaučiame tai, ką jaučia kitas, tačiau puikiai analizuojame situaciją iš jo pozicijos. Ši rūšis ypač naudinga derybose, vadyboje ir kasdieniame bendravime, kai reikia suprasti kito žmogaus motyvus ir poreikius. Tačiau svarbu paminėti, kad vien tik kognityvinis supratimas ne visada veda prie gero elgesio – pavyzdžiui, manipuliatoriai taip pat puikiai supranta, ką jaučia jų aukos, tačiau naudoja šias žinias saviems, savanaudiškiems tikslams.
Emocinė empatija
Ši rūšis pasireiškia tada, kai mes tiesiogine prasme užsikrečiame kito žmogaus emocijomis ir fiziškai pajuntame tai, ką jaučia jis. Jei matote ką nors verkiant ir jums patiems akyse susikaupia ašaros, arba matant kito skausmą jums susigniaužia širdis – tai yra emocinis rezonansas. Tai nepaprastai svarbu kuriant artimus, gilius santykius, nes tai leidžia žmonėms jaustis išgirstiems ir priimtiems emociniame lygmenyje. Kita vertus, žmonės, turintys labai aukštą emocinį jautrumą, dažnai greitai perdega, nes sugeria per daug svetimo streso, todėl jiems būtina išmokti brėžti sveikas ribas.
Užuojautos empatija
Tai pati brandžiausia ir konstruktyviausia forma, kurią visuomenėje labiausiai norėtųsi matyti. Ji sujungia kognityvinį supratimą ir emocinį pajautimą su veiksmu. Mes ne tik suprantame kito padėtį, ne tik jaučiame jo emociją, bet ir jaučiame natūralų impulsą padėti bei palengvinti jo kančią. Tai yra ta varomoji jėga, kuri skatina žmones tapti savanoriais, aukoti labdarai ar tiesiog ištiesti pagalbos ranką parklupusiam kaimynui.
Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas jautrumo deficitas?
Nors niekada neturėjome tiek daug įrankių ir platformų komunikacijai, tyrimai rodo, kad jaunųjų kartų gebėjimas atliepti kito skausmą yra gerokai mažesnis nei prieš kelis dešimtmečius. Šį nerimą keliantį nuosmukį lemia ne viena konkreti priežastis, o ištisas kompleksas šiuolaikinio gyvenimo būdo ir kultūrinių pokyčių veiksnių.
- Skaitmenizacija ir socialiniai tinklai: Ekranai sukuria nematomą, bet labai tvirtą barjerą tarp žmonių. Bendraujant gyvai, mūsų smegenys automatiškai skaito kūno kalbą, veido išraiškas, balso tono niuansus – tai esminiai signalai, žadinantys emocinį atsaką. Tekstinės žinutės, emociukai ir filtruotos nuotraukos šių gilių signalų neperduoda, todėl virtualus bendravimas tampa vis labiau paviršutiniškas.
- Nuolatinis informacinis triukšmas ir perdegimas: Mes kasdien esame bombarduojami tūkstančiais negatyvių naujienų apie pasaulines krizes, karus, ekonomikos nuosmukius ir nelaimes. Psichologijoje šis reiškinys vadinamas „atjautos nuovargiu”. Mūsų smegenys ir nervų sistema, siekdamos apsisaugoti nuo visiško emocinio perdegimo, tiesiog „išjungia” jautrumą, padarydamos mus abejingesnius.
- Dėmesio ekonomika ir lėtinis laiko trūkumas: Šiuolaikinis gyvenimo tempas reikalauja nuolatinio produktyvumo ir efektyvumo. Gilus pokalbis ir nuoširdus kito išklausymas reikalauja laiko ir kantrybės – tų resursų, kurių šiandienos žmogus turi mažiausiai. Skubėjimas yra didžiausias autentiško, gilaus ryšio priešas.
- Visuomenės poliarizacija ir „aido kambariai”: Algoritmai socialiniuose tinkluose uždaro mus į virtualius burbulus, kur nuolat girdime tik mums pritariančias nuomones. Tai drastiškai mažina mūsų toleranciją kitaminčiams ir gebėjimą suprasti žmones, kurių pasaulėžiūra, patirtis ar kultūra skiriasi nuo mūsų pačių.
Kaip šis trūkumas veikia mūsų kasdienybę?
Emocinio ryšio ir supratimo deficitas turi labai realias ir skaudžias pasekmes įvairiose mūsų gyvenimo sferose. Pradedant nuo mikro lygmens – mūsų asmeninių santykių ir šeimos dinamikos, ir baigiant makro lygmeniu – visuomenės sveikata, darbo rinka ir net globalia politika.
Asmeniniuose santykiuose tai pasireiškia augančiu konfliktų ir skyrybų skaičiumi, taip pat anksčiau minėta vienišumo epidemija. Kai partneriai nesugeba vienas kito išgirsti be išankstinės kritikos, namai tampa karo lauku ar šaltu viešbučiu, o ne saugiu emociniu uostu. Žmonės jaučiasi nesuprasti, nematomi ir nevertinami net būdami ilgalaikiuose santykiuose. Darbo aplinkoje, kur vyrauja tik griežtas rezultatų siekimas ir konkurencija, emocinio intelekto trūkumas lemia didelę darbuotojų kaitą, milžinišką streso lygį, prastus komandinius rezultatus ir psichologinį smurtą (mobingą). Lyderiai, neturintys šio bazinio socialinio įgūdžio, nesugeba motyvuoti savo komandos ir kurti pasitikėjimu grįstos organizacinės kultūros.
Ne mažiau svarbus yra poveikis psichinei ir fizinei sveikatai. Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, kuriai gyvybiškai reikia priklausymo bendruomenei jausmo. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad ilgalaikis socialinės izoliacijos ir atstūmimo jausmas veikia organizmą panašiai kaip lėtinis stresas. Nuolatos pakilęs kortizolio lygis ilgainiui silpnina imuninę sistemą, prastina miego kokybę bei didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Vaikų raidos specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad augančiai kartai, praleidžiančiai daug laiko prie ekranų, darosi vis sunkiau atpažinti net ir elementarias kitų emocijas, nes jiems trūksta kokybiško, gyvo bendravimo su suaugusiaisiais.
Praktiniai būdai ugdyti jautrumą savyje ir kituose
Gera žinia ta, kad gebėjimas įsijausti į kitą nėra kažkokia magiška, fiksuota savybė – tai tarsi raumuo, kurį galima ir netgi privalu treniruoti per visą gyvenimą. Net jei jaučiate, kad pastaruoju metu dėl streso tapote ciniškesni ar abejingesni, yra konkrečių strategijų, padedančių susigrąžinti prarastą ryšį su aplinka.
- Praktikuokite aktyvų ir gilų klausymą: Dažnai mes klausomės ne tam, kad iš tikrųjų suprastume, o tam, kad sugalvotume savo atsakymą. Kitą kartą kalbėdami su žmogumi, pasistenkite atidėti savo išmanųjį telefoną, išlaikyti akių kontaktą ir tiesiog priimti informaciją negalvodami apie tai, ką pasakysite po to. Užduokite atvirus klausimus, parodančius jūsų susidomėjimą: „Kaip tu dėl to jauteisi?” arba „Ką tau ši patirtis reiškia?”.
- Skaitykite kokybišką grožinę literatūrą: Ne vienas mokslinis tyrimas įrodė, kad knygų skaitymas stipriai lavina kognityvinį įsijautimą. Skaitydami mes tiesiogine to žodžio prasme atsiduriame veikėjo mintyse, patiriame jo kultūrą, vidinius išgyvenimus ir pasaulio matymą, kas neišvengiamai plečia mūsų pačių tolerancijos ribas.
- Išeikite iš savo komforto zonos: Sąmoningai ieškokite bendravimo su žmonėmis, kurie nepriklauso jūsų įprastam socialiniam burbului. Tai gali būti trumpi pokalbiai su aptarnavimo sferos darbuotojais, bendravimas su kitų kultūrų ar kartų atstovais. Tiesioginis susidūrimas su skirtingomis gyvenimo istorijomis efektyviausiai griauna išankstinius stereotipus.
- Mokykitės atpažinti savo paties emocijas: Neįmanoma giliai suprasti kito žmogaus jausmų, jei esame visiškai atitrūkę nuo savųjų. Reguliari savirefleksija, emocijų dienoraščio rašymas ar dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktikos padeda geriau suvokti savo vidinį pasaulį, kas yra būtina sąlyga norint rezonuoti su kitų patirtimis.
- Ribokite skaitmeninį triukšmą: Skaitmeninė detoksikacija yra būtina norint atkurti natūralų jautrumą. Nustatykite aiškias ribas, pavyzdžiui, jokių ekranų valandą prieš miegą ar per šeimos vakarienę. Taip atlaisvinsite fizinę ir psichologinę erdvę gyvam, netrukdomam bendravimui.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie empatiją
Ar gebėjimas įsijausti yra įgimtas, ar jį galima išmokti?
Mokslas atskleidžia, kad tai yra tiek biologinis, tiek išmokstamas dalykas. Mes gimstame turėdami neurologinį aparatą (pavyzdžiui, veidrodinius neuronus smegenyse), kuris leidžia mums natūraliai rezonuoti su kitais. Tačiau tai, kaip šis genetinis potencialas išsivystys, labai priklauso nuo saugios vaikystės aplinkos, auklėjimo modelių ir asmeninių pastangų suaugus. Bet kurio amžiaus žmogus gali sąmoningai tobulinti šį įgūdį per praktiką ir savistabą.
Ar įmanoma turėti per daug jautrumo kitų atžvilgiu?
Tikrai taip, psichologijoje netgi egzistuoja toks terminas kaip hiper-empatijos sindromas. Žmonės, kurie natūraliai nesugeba atskirti savo asmeninių emocijų nuo kitų žmonių išgyvenimų, dažnai tampa psichologinėmis kempinėmis. Jie taip stipriai sugeria aplinkinių nerimą, skausmą ar stresą, kad tai pradeda trukdyti jų pačių emociniam stabilumui. Todėl labai svarbu mokytis brėžti sveikas psichologines ribas ir pereiti nuo vien tik emocinio susiliejimo prie konstruktyvios atjautos.
Kuo šis terminas iš esmės skiriasi nuo simpatijos ar gailesčio?
Gailestis ar simpatija reiškia, kad jūs žiūrite į kito žmogaus problemą iš šalies ir jums dėl jo yra gaila. Pavyzdžiui: „Man labai gaila, kad tau taip nutiko”. Tuo tarpu tikras įsijautimas reiškia nusileidimą į tą pačią emocinę duobę, kurioje šiuo metu yra tas žmogus, ir buvimą kartu su juo be išankstinio teismo. Tai sako: „Aš suprantu tavo skausmą, man tai irgi pažįstama, ir aš esu čia su tavimi”. Tai lygiavertis, sujungiantis ryšys, o ne žiūrėjimas iš viršaus į apačią.
Ar skaitmeninės technologijos galutinai sunaikins mūsų gebėjimą suprasti vienas kitą?
Nors socialiniai tinklai ir ekranai kelia didžiulių iššūkių mūsų socialiniams įgūdžiams, technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos – viską lemia mūsų vartojimo įpročiai. Skaitmeninė erdvė taip pat sėkmingai gali būti vieta, kur buriasi palaikymo grupės, dalinamasi giliomis asmeninėmis istorijomis ir greitai surenkama finansinė ar psichologinė parama krizės ištiktiems asmenims. Svarbiausia yra išlaikyti sveiką balansą tarp virtualaus ir realaus gyvenimo, nepamirštant gyvo kontakto svarbos.
Žingsniai tvaresnių ir gilesnių tarpusavio ryšių link
Norint kurti brandesnę visuomenę, kurioje būtų mažiau psichologinio susvetimėjimo ir daugiau tarpusavio supratimo, kiekvienas iš mūsų turi prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, kokią energiją ir dėmesį nešame į kasdienius susitikimus. Kultūriniai pasikeitimai neįvyksta per naktį, ypač kai šiuolaikinio gyvenimo srovė mus taip stipriai neša individualizmo, vartotojiškumo ir nuolatinio skubėjimo kryptimi. Tačiau sąmoningas apsisprendimas bent kelioms akimirkoms sustoti, pažiūrėti į akis kasininkui parduotuvėje, nuoširdžiai išklausyti šeimos narį be noro jį iškart pataisyti ar tiesiog pasidomėti liūdno kolegos savijauta, jau yra milžiniškas ir labai reikšmingas žingsnis į priekį.
Kurdami erdvę, kurioje leidžiame sau būti pažeidžiamiems, mes automatiškai suteikiame leidimą ir kitiems jaustis saugiai mūsų draugijoje. Autentiškumas visada traukia autentiškumą. Kai nustojame vertinti aplinkinius žmones tik pagal jų socialinį statusą, profesinius pasiekimus ar atitikimą mūsų asmeniniams lūkesčiams, prieš akis atsiveria visai kitoks, daug spalvingesnis pasaulio matymas. Šiame kelyje neišvengiamai prireiks drąsos, nes atverti širdį kito skausmui ar džiaugsmui reiškia rizikuoti būti pačiam paveiktam. Tačiau tai yra bene vienintelis tvarios raidos kelias, galintis padėti įveikti šiuolaikinio pasaulio atskirtį ir kurti bendruomenes, kurios paremtos ne tik ekonominiais interesais, bet ir gilia žmogiška šiluma bei nepalaužiamu tarpusavio palaikymu. Atsigręždami į kitą, mes, galų gale, iš tiesų atsigręžiame į patį tikriausią, giliausią savęs paties versiją.
