Girdime žodį „tolerancija“ visur – nuo televizijos laidų ir politinių debatų iki mokyklos suolų bei šeimos pietų stalo. Tačiau ką iš tiesų reiškia ši sąvoka ir kodėl jai skiriama tiek daug dėmesio? Visuomenės raidos ekspertai, psichologai ir sociologai vieningai sutaria, kad tolerancija toli gražu nėra tik madingas, modernaus pasaulio žodyną papildęs terminas. Tai gyvybiškai svarbus pamatas, ant kurio laikosi bet kokia demokratinė, pažangi ir sėkmingai funkcionuojanti valstybė. Mes gyvename epochoje, kurioje pasaulis darosi vis labiau globalus, o sienos tarp valstybių ir kultūrų tampa vis atviresnės. Kiekvieną dieną tiesiogiai ar virtualiai susiduriame su žmonėmis, kurių įsitikinimai, kultūrinės tradicijos, religinė priklausomybė, seksualinė orientacija ar asmeninis gyvenimo būdas drastiškai skiriasi nuo mūsų. Gebėjimas priimti šiuos skirtumus ne kaip grėsmę savo identitetui, o kaip neįkainojamą galimybę praturtinti savo pasaulėžiūrą, dabar vertinamas kaip viena svarbiausių dvidešimt pirmojo amžiaus kompetencijų. Būtent dėl to įvairių sričių mokslininkai nuolat pabrėžia, kad be tolerancijos ir tarpusavio supratimo neįmanoma užtikrinti nei tvarios inovacijų plėtros, nei ilgalaikės socialinės taikos, nei galiausiai – asmeninės kiekvieno žmogaus laimės ir ramybės.
Ekspertų požiūris: Kaip tiksliai apibrėžiama tolerancija?
Nors daugelis žmonių, paklausti apie toleranciją, ją suvokia tiesiog kaip „kantrybę“, „pakantumą“ ar net abejingumą tam, kas jiems nepatinka, ekspertai šią sąvoką aiškina kur kas sudėtingiau ir giliau. Psichologijos ir socialinių mokslų profesionalai teigia, kad tolerancija – tai labai aktyvi, sąmoninga ir vertybinė pozicija, paremta besąlygiška pagarba kito žmogaus teisėms bei prigimtinėms laisvėms. Tai tikrai nėra pasyvus susitaikymas ar apatiškas nusigręžimas, kai tiesiog stengiamės nematyti to, kas vyksta aplinkui. Priešingai, tolerancija reikalauja vidinės drąsos ir sąmoningo pasirinkimo pripažinti faktą, jog kiti asmenys turi lygiai tokią pat neatimamą teisę būti savimi, kurti savo gyvenimą ir reikšti savo mintis, kokią reikalaujame turėti mes patys.
Sociologijos mokslų atstovai išskiria ir atkreipia dėmesį į tai, kad tikroji, brandi tolerancija susideda iš trijų pagrindinių dedamųjų elementų, kurie turi veikti kartu:
- Pažinimo komponentas: Tai natūralus noras ir pastanga suprasti kitą kultūrą, kitokį požiūrį ar gyvenimo būdą remiantis objektyviais faktais, istorinėmis žiniomis ir logika, o ne iš kartos į kartą perduodamais ir nepagrįstais stereotipais ar prietarais.
- Emocinio priėmimo komponentas: Tai asmens gebėjimas efektyviai valdyti ir kontroliuoti savo pirmines, dažnai visiškai iracionalias neigiamas emocijas – baimę, nepasitenkinimą ar pyktį – kylančias natūraliai susidūrus su neįprastais, nepažįstamais ar iki galo nesuprantamais reiškiniais.
- Elgesio komponentas: Tai realūs praktiniai veiksmai ir kasdieniai sprendimai, kuriais demonstruojama pagarba kitam asmeniui, sąmoningai ir griežtai vengiant bet kokios formos diskriminacijos, psichologinių patyčių, ignoravimo ar socialinės atskirties kūrimo.
Ne mažiau svarbu suprasti ir tai, ko ekspertai tolerancija nelaiko. Mokslo bendruomenė griežtai atskiria toleranciją nuo anarchijos ar visiško visko leidimo. Būti tolerantiškam niekada nereiškė ir nereikš pateisinti nusikalstamas veikas, smurtą, asmens orumo žeminimą ar akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus. Tikroji tolerancijos prasmė yra gerbti įvairovę įstatymų, konstitucinių teisių ir bendražmogiškosios moralės etikos ribose.
Kodėl tolerancija yra esminis ir galingas visuomenės variklis?
Žmonijos istorija ne vieną kartą skaudžiai įrodė, kad uždaros, izoliuotos ir kitaminčių bei kitataučių netoleruojančios visuomenės anksčiau ar vėliau susiduria su neišvengiama stagnacija, regresu ir galiausiai žlunga. Tuo tarpu atviros visuomenės, kuriose yra aktyviai skatinama, saugoma ir puoselėjama nuomonių, kultūrų ir patirčių įvairovė, ne tik išlieka, bet ir suklesti pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Tai nesunkiai paaiškinama keliomis kertinėmis priežastimis, kurias savo darbuose nuolat akcentuoja šiuolaikiniai ekonomistai, sociologai bei politologai.
Pirmiausia ir bene akivaizdžiausiai tolerancija tiesiogiai koreliuoja su valstybių ir organizacijų ekonominiu klestėjimu. Atlikti globalūs tyrimai rodo, kad kai darbo aplinkoje dirba ir lygiomis teisėmis kuria skirtingų tautybių, amžiaus grupių, lyčių, religijų ir pažiūrų žmonės, sukuriama ideali, gyvybinga terpė naujovėms. Skirtingos asmeninės patirtys, išsilavinimo formos ir kultūrinis bagažas leidžia į tas pačias verslo ar mokslo problemas pažvelgti iš pačių netikėčiausių kampų ir rasti tokius nestandartinius sprendimus, kurių homogeliška, vienodai mąstanti grupė niekada nesugalvotų. Būtent dėl šios priežasties inovatyviausios pasaulio korporacijos kasmet investuoja šimtus milijonų dolerių į įvairovės ir įtraukties programas – jos puikiai žino, kad tolerancija yra ne tik moralinė siekiamybė, bet ir tiesioginis kelias į finansinį pelną bei lyderystę rinkoje.
Antra vertus, mokslininkai primena, kad be gilios ir nuoširdžios tolerancijos yra visiškai neįmanoma jokia ilgalaikė socialinė darna ir visuomenės stabilumas. Visuomenėse ir bendruomenėse, kur vyrauja įsišaknijusios išankstinės nuostatos, ksenofobija ir nuolatinė baimė tiems, kurie yra „kitokie“, nepaliaujamai kyla ir tvenkiasi vidinė įtampa. Ši įtampa ilgainiui, veikiama politinių ar ekonominių krizių, dažnai perauga į atvirus visuomenės konfliktus, agresyvius neapykantos nusikaltimus ar net pragaištingus karus. Nuosekliai ugdydami toleranciją sau ir kitiems, mes tiesiogiai mažiname įvairaus plauko radikalizmo atsiradimo tikimybę ir kuriame kur kas saugesnę, stabilesnę bei teisingesnę aplinką sau, savo artimiesiems ir ateities kartoms.
Psichologinė nauda ir asmeninio emocinio atsparumo ugdymas
Be plačių, globalių ir makroekonominių privalumų, tolerancija teikia neįtikėtinai didžiulę naudą ir pačiam ją praktikuojančiam individui. Klinikinių psichologų atlikti tyrimai rodo, kad netolerantiški, priešiškai nusiteikę, nuolat pykčio ir nepasitenkinimo kitais žmonėmis pilni asmenys kur kas dažniau kenčia nuo lėtinio streso, nerimo sutrikimų, depresijos apraiškų ir netgi fizinių negalavimų, tokių kaip širdies bei kraujagyslių ligos. Nuolatinis priešiškumas nepažįstamiems ar kitokiems seka tokį žmogų kaip nematomas lėtinis stresorius, sekinantis jo nervų sistemą. Kita vertus, atvirumas ir tolerantiškas požiūris padeda išsaugoti bei puoselėti vidinę ramybę ir harmoniją. Žmogus, kuris ramiai priima pasaulio įvairovę ir suvokia, kad kiti neprivalo atitikti jo asmeninių standartų, eikvoja kur kas mažiau psichologinės energijos beprasmiam piktinimuisi dalykais, kurių jis negali, neturi ir neturėtų keisti. Toks pasaulio priėmimas reikšmingai stiprina emocinį atsparumą, gerina miego kokybę ir padeda kur kas lengviau, be didesnių traumų prisitaikyti prie greitai kintančių sudėtingų gyvenimo aplinkybių.
Kaip ugdyti ir stiprinti toleranciją kasdieniame mūsų gyvenime?
Nors dalis mokslininkų pripažįsta, kad kai kurie žmonės iš prigimties, dėl savo temperamento savybių, gali būti atviresni naujovėms, dauguma ekspertų griežtai pabrėžia, kad tolerancija pirmiausia yra įgyjamas įgūdis. O kaip ir kiekvieną praktinį įgūdį – nuo važiavimo dviračiu iki užsienio kalbos mokėjimo – toleranciją galima ir privalu nuolat treniruoti bei tobulinti. Tai tikrai nėra vienkartinis sprendimas, kurį priimame ir pamirštame, o nuoseklus, visą gyvenimą trunkantis mokymosi procesas, reikalaujantis nuolatinio asmeninio sąmoningumo, valios ir kritinio mąstymo pastangų.
Ekspertai siūlo kelis konkrečius, praktinius būdus ir metodus, kaip kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo amžiaus ar profesijos, gali realiai prisidėti prie atviresnės ir tolerantiškesnės mūsų visuomenės kūrimo:
- Kritinis požiūris į egzistuojančius stereotipus: Prieš darydami bet kokias skubotas išvadas apie konkretų žmogų ar visą žmonių grupę, visada stabtelėkite ir paklauskite savęs: ar jūsų nuomonė yra tikrai paremta asmenine patirtimi ir patikrintais faktais, ar tik aklai atkartojama aplinkos peršamais mitais? Aktyvus domėjimasis skirtingomis pasaulio kultūromis skaitant knygas, žiūrint dokumentinius filmus ar tiesiog keliaujant, nepaprastai padeda veiksmingai laužyti net ir pačius stipriausius stereotipus.
- Kasdienė empatijos praktika: Sąmoningai stenkitės nors akimirkai įsivaizduoti save kito, jums galbūt nepatinkančio ar nesuprantamo žmogaus vietoje. Mokslininkai sutaria, kad empatija yra pati tikriausia tolerancijos širdis ir variklis. Jei jūs nuoširdžiai pabandysite suprasti, kodėl tam tikras žmogus jaučiasi, mąsto ar elgiasi vienaip ar kitaip, koks buvo jo gyvenimo kelias, jums bus nepalyginamai lengviau jį priimti be išankstinio ir skaudaus smerkimo.
- Pagarbaus ir atviro dialogo menas: Mokykitės atidžiai, nepertraukinėjant išklausyti kitą žmogų, net ir tuo atveju, kai jo nuomonė ar politinės pažiūros kardinaliai, iš esmės skiriasi nuo jūsų. Atviroje diskusijoje jūsų galutinis tikslas neturi būti agresyvus ir žūtbūtinis noras bet kokia kaina įtikinti oponentą savo asmenine tiesa. Priešingai, tikslas turėtų būti siekis suprasti oponento logiką ir jo argumentų šaknis.
- Aktyvus savo aplinkos stebėjimas ir reakcija: Pasirinkite nebūti abejingi ir tylūs stebėtojai, kai susiduriate su neapykantos kalba, patyčiomis ar akivaizdžia diskriminacija savo kasdienėje aplinkoje – darbe, šeimos šventėje ar socialiniuose tinkluose. Kartais net ir labai paprastas, bet tvirtas pasakymas „man toks kalbėjimo tonas ar tokie poelgiai yra visiškai nepriimtini“ gali tapti neįtikėtinai galingu ir drąsiu tolerancijos pavyzdžiu, paskatinančiu susimąstyti ir kitus aplinkinius.
Tolerancijos paradoksas: Ką apie ribas sako garsūs filosofai?
Giluminiai analizuojant ir diskutuojant apie toleranciją ir jos svarbą, anksčiau ar vėliau neišvengiamai susiduriama su vienu sudėtingiausių ir įdomiausių filosofinių klausimų, kurį dar XX amžiaus viduryje, po Antrojo pasaulinio karo žiaurumų, suformulavo žymus filosofas Karlas Poperis. Tai mokslo pasaulyje plačiai žinomas garsusis „Tolerancijos paradoksas“. Šio fundamentalaus paradokso esmė skamba taip: jeigu demokratinė visuomenė bus absoliučiai ir neribotai tolerantiška viskam be išimties, jos pačios toleranciją ir laisvę anksčiau ar vėliau brutaliai sunaikins tie, kurie yra iš prigimties netolerantiški ir agresyvūs.
Šiuolaikiniai teisės ekspertai ir politikos mokslų atstovai labai dažnai remiasi šiuo K. Poperio suformuluotu paradoksu aiškindami visuomenei, kodėl atviros demokratijos turi ne tik teisę, bet ir šventą pareigą gintis. Tai reiškia, kad mes neturime jokios moralinės prievolės toleruoti tų ekstremistinių judėjimų, radikalių ideologijų ar destruktyvių asmenų, kurie atvirai siekia panaikinti kitų laisvę, agresyviai skleidžia neapykantą, kursto smurtą ar, juo labiau, skatina genocidą. Vadinasi, bet kokia sveika, stabili ir tvirta visuomenė privalo mokėti nubrėžti labai aiškias, raudonas linijas. Šiame kontekste tolerancija kategoriškai baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus bazinių teisių pažeidimas, fizinis ar psichologinis smurtas. Šis brandus ir gilus suvokimas padeda valstybėms išvengti anarchijos, chaoso ir užtikrina, kad žmogaus teisės būtų akylai saugomos ne tik ant gražaus popieriaus, bet ir realybėje.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar būti tolerantiškam reiškia, kad privalau visada sutikti su visomis kitų žmonių nuomonėmis?
Tikrai ne. Ekspertai pabrėžia, kad tolerancija jokiu būdu nereiškia, kad jūs turite atsisakyti savo tvirtų vertybių, asmeninių įsitikinimų ar kruopščiai suformuotos pasaulėžiūros. Ji taip pat nereiškia automatinio pritarimo viskam, ką sako kiti. Jūs turite pilną teisę aktyviai diskutuoti ir visiškai nesutikti su kito asmens išsakytomis politinėmis pažiūromis, jo pasirinktu gyvenimo būdu ar priimamais sprendimais. Tačiau tolerancija reikalauja, kad jūs besąlygiškai gerbtumėte to žmogaus prigimtinę teisę turėti tas pažiūras ir jokiais būdais nebandytumėte jo agresyviai tildyti, persekioti ar diskriminuoti pasitelkiant smurtą, institucinį spaudimą ar kitas atvirai destruktyvias priemones.
Nuo kokio amžiaus tėvams ir pedagogams reikėtų pradėti ugdyti vaikų toleranciją?
Raidos psichologų ir edukologų teigimu, tolerancijos ugdymas prasideda nuo pat ankstyvosios vaikystės. Reikia suprasti, kad vaikai tikrai nėra gimę su įgimtomis išankstinėmis nuostatomis, rasizmu ar homofobija – visus šiuos destruktyvius dalykus jie ilgainiui, kaip kempinės, išmoksta ir perima iš savo artimiausios aplinkos bei visuomenės. Moksliniai tyrimai rodo, kad jau nuo trejų ar ketverių metų amžiaus vaikai pradeda aiškiai pastebėti ir išskirti žmonių vizualinius bei kultūrinius skirtumus (odos spalvą, skirtingą kalbą, aprangą ar fizinę negalią). Tai yra pats idealiausias metas pradėti su jais atvirai, suprantamai kalbėtis apie tai, kad visi pasaulio žmonės yra savaip skirtingi, tačiau lygiai taip pat vertingi ir lygiaverčiai. Tačiau patarimai neveiks, jei tėvai patys nerodys deramo ir nuoseklaus pavyzdžio savo kasdieniu elgesiu bei komentarais.
Koks yra esminis skirtumas tarp tolerancijos ir paprastos apatijos?
Apatija yra tiesiog visiškas abejingumas, letargas ir bet kokio emocinio atsako nebuvimas – jums paprasčiausiai visiškai nerūpi, kas vyksta aplinkui, su jumis ar su kitais žmonėmis. Tolerancija, tuo tarpu, yra nepaprastai aktyvi, gyva ir teigiama vertybė. Tai didžiulė sąmoninga pastanga priimti ir nuoširdžiai gerbti kitokį žmogų, reikalaujanti įsigilinimo, intelektualinio smalsumo, empatijos ir emocinio sąmoningumo. Apatiškas, viskam abejingas žmogus gali lengva ranka ignoruoti net ir pačią didžiausią matomą neteisybę, o tolerantiškas žmogus atvirai ir drąsiai gerbs kitoniškumą, bet tuo pačiu metu aktyviai ir principingai reaguos į neteisybę ir žmogaus teisių pažeidimus.
Kaip šiuolaikinėje visuomenėje yra susijusi tolerancija su demokratine žodžio laisve?
Tolerancija ir laisvė reikšti savo mintis yra dvi glaudžiai susipynusios ir visiškai neatsiejamos demokratinės ir laisvos visuomenės dalys. Žodžio laisvė garantuoja ir užtikrina, kad žmonės gali drąsiai reikšti savo mintis, idėjas ir kritiką nesibaimindami valstybės persekiojimo ar cenzūros, o tuo tarpu išvystyta visuomenės tolerancija užtikrina, kad ši nuomonių ir idėjų įvairovė nesibaigtų agresyviais, smurtiniais pilietiniais konfliktais. Vis dėlto teisės ekspertai nuolat primena, kad žodžio laisvė nėra absoliuti – ji nesuteikia jokios teisės į atvirą neapykantos kurstymą, šmeižtą ar raginimus smurtauti. Būtent todėl tolerantiška visuomenė taiko proporcingus teisinius mechanizmus, griežtai ribojančius tą kalbą, kuri kelia realią grėsmę kitų visuomenės grupių saugumui.
Švietimo sistemos ir pedagogų vaidmuo formuojant ateities kartas
Žvelgiant į ilgalaikę, strateginę valstybės vystymosi perspektyvą, tenka pripažinti, kad vienas pačių galingiausių ir efektyviausių įrankių ugdant atvirą, analitinį mąstymą yra mokykla ir visa bendroji švietimo sistema. Būtent darželiuose, mokyklose ir universitetuose jauni žmonės labai dažnai pirmą kartą tiesiogiai susiduria su kur kas didesne socialine ir kultūrine įvairove nei toje gana uždaroje šeimos ar kiemo aplinkoje, kurioje jie užaugo. Edukacijos ekspertai ir politikos formuotojai nenuilstamai pabrėžia, kad šiuolaikinių mokyklų programos privalo būti orientuotos ne vien tik į sausų, standartizuotų akademinių žinių perdavimą mokinio atminčiai, bet visų pirma – į tvirto emocinio intelekto, empatijos, bendradarbiavimo bei kritinio mąstymo įgūdžių visapusį lavinimą.
Kai pamokose naudojama mokomoji medžiaga realiai atspindi įvairias pasaulio kultūras, pristato skirtingus istorinius naratyvus, aptaria mažumų teises ir iškilias, pasaulį keitusias įvairių rasių bei tautybių asmenybes, mokiniai labai natūraliai ir nepastebimai plečia savo pasaulėžiūros akiratį. Papildomi edukaciniai projektai, apimantys savanorystę socialinėse įstaigose, aktyvius mokyklinius debatus, simuliacinius žaidimus ir tarptautinius mokinių mainus su kitomis šalimis, leidžia jaunuoliams drąsiai išlipti iš savo patogumo zonos ir pažinti kitus. Pavyzdžiui, reali galimybė išvykti ir gyvai padiskutuoti, pagyventi kartu su bendraamžiais iš kitų Europos šalių ar net kitų žemynų, ne tik puikiai pagerina užsienio kalbos komunikacijos įgūdžius, bet ir visiems laikams sugriauna daugybę iš anksto suformuotų žalingų stereotipų. Moderni švietimo sistema turi neatlygintinai sukurti emociškai saugią, įtraukią erdvę, kurioje mokiniai niekada nebijotų užduoti net ir pačių nepatogiausių, keisčiausių klausimų apie žmonių skirtumus, žinodami, kad visada gaus konstruktyvius, mokslo faktais ir pagarba kito orumui grįstus mokytojų atsakymus.
Galiausiai, pačių švietimo įstaigų darbuotojų – nuo direktoriaus iki klasės auklėtojo – nuolatinė kvalifikacija ir psichologiniai mokymai taip pat yra gyvybiškai būtinas sėkmės veiksnys. Mokytojai, kurie savo kompetencijos dėka geba laiku atpažinti paslėptą diskriminaciją klasėje ir moka profesionaliai bei nešališkai moderuoti sudėtingas etines diskusijas mokinių grupėje, tampa pačiais geriausiais ir įtakingiausiais tolerancijos ambasadoriais visai bendruomenei. Taip pat vadinamasis įtraukusis ugdymas, kai toje pačioje klasėje kartu mokosi, žaidžia ir kuria pačių įvairiausių, skirtingų akademinių gebėjimų ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, yra pats geriausias gyvas pavyzdys rodantis, kaip įvairi visuomenė gali sklandžiai veikti vertindama kiekvieno individo unikalų indėlį. Būtent tokia saugi, pagarbi ir stimuliuojanti švietimo aplinka yra pati geriausia ir efektyviausia prevencinė priemonė prieš bet kokią neapykantos kalbą, socialinę atskirtį ir ekstremalų radikalizmą mūsų bendroje ateityje.
