Vilniaus senamiestis – tai atversta istorijos knyga, kurios kiekvienas puslapis alsuoja praeities paslaptimis, didingomis legendomis ir dramatiškais išbandymais. Vaikštant siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis, akys raibsta nuo baroko, renesanso bei klasicizmo pastatų gausos, tačiau vienas statinys visuomet priverčia sustoti net ir labiausiai skubantį praeivį ar visko mačiusį pasaulio keliautoją. Tai iškili, raudonomis plytomis liepsnojanti liekna ir grakšti šventovė, kuri atrodo tarsi nužengusi tiesiai iš vėlyvųjų viduramžių pasakos. Šis neprilygstamas architektūros stebuklas, kasmet pritraukiantis šimtus tūkstančių turistų iš viso pasaulio ir nepaliekantis abejingų net pačių vilniečių, slepia kur kas daugiau nei tik įspūdingą, atvirukus puošiantį fasadą.
Nuo pat pastatymo pradžios ši šventovė tapo neatsiejama Lietuvos sostinės panoramos dalimi, o šiandien ji pagrįstai vadinama viena iš svarbiausių Lietuvos bei visos Rytų Europos gotikos vertybių, prisidėjusių prie Vilniaus senamiesčio įtraukimo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau verta atidžiau pažvelgti ne tik į įmantrius architektūrinius sprendimus, bet ir į istorines peripetijas, kurios formavo šio unikalaus pastato likimą. Kas iš tiesų suprojektavo šį šedevrą ir kodėl dėl architekto vardo mokslininkai ginčijasi iki šiol? Kodėl pastato vidus vizualiai taip smarkiai skiriasi nuo prabangiai išpuoštos išorės? Kokie mitai ir tiesos gaubia garsiojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono vizitą Vilniuje? Pasinerkime į gilią ir įtraukiančią kelionę laiku, atverdami dar negirdėtus šio senamiesčio perlo puslapius bei atskleisdami jo mūruose užkoduotas mįsles.
Liepsnojančios gotikos šedevras be analogų Rytų Europoje
Kai kalbame apie gotikos stilių architektūroje, dažniausiai įsivaizduojame masyvias, atšiaurias, stambaus mastelio ir kiek niūrias Vakarų Europos katedras su galingais kontraforsais bei šaltais akmeniniais veidais. Tačiau Vilniuje stūksantis raudonų plytų stebuklas yra visiškai kitoks. Tai vadinamosios liepsnojančios (angl. flamboyant) gotikos pavyzdys, pasižymintis ypatingu lengvumu, grakštumu ir dinamiškomis linijomis, kurios, žiūrint į pagrindinį fasadą, tarsi kyla į dangų kaip neramūs ugnies liežuviai. Fasadą sudaro net trys skirtingi kompoziciniai planai, kurie sukuria neįtikėtiną erdvės ir gylio iliuziją, žaidžiant šviesai ir šešėliams.
Trisdešimt trys skirtingos plytų formos
Vienas labiausiai stulbinančių ir inžineriškai žavingų faktų apie šį pastatą yra pati jo statybinė medžiaga. Atidžiau pažvelgus į pagrindinį fasadą, galima pamatyti, kad jis anaiptol nėra sumūrytas iš standartinių, vienodų stačiakampių plytų. Architektai ir to meto nagingiausi meistrai statyboms naudojo net 33 skirtingų profilių ir formų plytas. Tokia milžiniška medžiagų įvairovė leido sukurti sudėtingus, ažūrinius raštus, įvairias arkas, laibos formos bokštelius ir rozetes, nenaudojant jokių papildomų puošybos elementų, lipdinių ar tuo metu populiarėjančio tinko.
- Kiekviena plyta buvo specialiai projektuojama ir formuojama rankomis dar prieš ją išdegant krosnyje, atsižvelgiant į tai, kurioje fasado vietoje ji bus mūrijama.
- Gamybai naudotas ypatingas molio mišinys, ruoštas pagal specialią technologiją, suteikęs statybinėms medžiagoms išskirtinį atsparumą nepalankioms, drėgnoms Lietuvos klimato sąlygoms bei atšiaurioms žiemoms.
- Tarpusavio sujungimams, pasak iš lūpų į lūpas perduodamų legendų, naudotas unikalus to meto skiedinys, kurio sudėtyje siekiant ilgaamžiškumo galėjo būti naudojami kiaušinių baltymai, gyvulių kraujas ar net varškė, nors modernūs moksliniai tyrimai dažniausiai akcentuoja aukščiausios kokybės kalkių ir smėlio proporcijas.
Mįslinga pradžia ir istorijos vingiai: nuo medinės koplyčios iki mūrinio stebuklo
Nors išdidus pastatas stūkso sostinės širdyje jau ne vieną šimtmetį, mokslininkai, archeologai ir architektūros istorikai iki šiol neranda vieningo atsakymo į klausimą – kas jį suprojektavo. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad pirmoji, dar medinė koplyčia šioje erdvėje buvo pastatyta XIV amžiuje ir buvo skirta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo pirmajai žmonai. Tačiau dabartinis mūrinis archtektūros šedevras, kuriuo gėrimės šiandien, iškilo gerokai vėliau – XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje, o jo statybas mecenavo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras.
Istoriografijoje ilgą laiką sklandė ir tebesklando dvi pagrindinės versijos dėl architekto tapatybės. Viena iš jų teigia, kad tai garsaus architekto Mykolo Enkingerio, atvykusio iš Gdansko miesto ir kūrusio aplinkiniuose regionuose, darbas. Kita versija, kurią šiandien vis labiau palaiko daugelis šiuolaikinių tyrinėtojų, šį neįkainojamą kūrinį priskiria Benediktui Rejtui – itin žymiam čekų architektui, kuris savo pėdsaką paliko projektuodamas Prahos pilies kompleksus. Ši moderni teorija remiasi akivaizdžiais ir sunkiai nuginčijamais architektūriniais panašumais tarp Vilniaus šventovės linijų ir Rejto projektuotų pastatų Vidurio Europoje, ypač atsižvelgiant į sudėtingas skliautų struktūras. Kad ir kas būtų tikrasis autorius, jo inžinerinis genialumas jokių abejonių nekelia – pastatas pasižymi tobula simetrija, drąsiais sprendimais ir atlaikė daugybę šimtmečių negandų.
Napoleono Bonaparto legenda: tiesa ar pramanas?
Kone kiekvienas Lietuvos moksleivis, istorijos entuziastas ar Vilniaus senamiesčio gidas puikiai žino pačią garsiausią legendą, susijusią su šia vieta, kurioje figūruoja ne kas kitas, o garsusis Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Pasakojama, kad 1812 metais, žygiuodamas su savo didžiąja armija į Rusiją, Napoleonas apsistojo Vilniuje. Apžiūrinėdamas miestą ir pamatęs šį architektūros stebuklą, imperatorius buvo taip sužavėtas jo grožio, grakštumo ir unikalumo, jog savo aplinkai ištarė dabar jau istorinę frazę: „Jei tik galėčiau, pasidėčiau šią bažnyčią ant delno ir saugiai nusineščiau tiesiai į Paryžių“.
Romantizuotas mitas prieš skaudžią karo realybę
Nors ši citata yra nepaprastai graži, žadina vaizduotę ir puikiai tinka turistiniams atvirukams bei gidų pasakojimams, istorinė realybė, susijusi su prancūzų armijos viešnage, buvo kur kas mažiau romantiška ir gerokai tragiškesnė pačiam pastatui. Prancūzijos didžiajai kariuomenei įžengus į Vilnių, milžiniškam skaičiui karių verkiant reikėjo patalpų nakvynei, maisto sandėliams įrengti ir žirgams laikyti. Būtent šioje šventovėje prancūzų pajėgos įkūrė kavalerijos padalinį.
- Prancūzų kavaleristai šventovės viduje įkūrė tiesiogines arklides, taip nepataisomai apgadindami autentišką grindinį ir sienas.
- Atėjus šaltiems orams, kariuomenė visiškai nesiskaitė su sakraliniu paveldu: buvo masiškai laužomi ir deginami mediniai altoriai, suolai, klausyklos bei kiti vertingi interjero elementai, naudojant juos laužams kurti ir šildytis atšiauriomis naktimis.
- Vėliau, kariuomenei gėdingai traukiantis atgal iš Rusijos po pralaimėjimo ir masiškai mirštant nuo bado bei ligų, išniekintas pastatas buvo paverstas laikina karo ligonine ir net morgu, kur tvyrojo baisios antisanitarinės sąlygos.
Taigi, nors Napoleonas Bonapartas, kaip išsilavinęs ir meną vertinantis žmogus, neabejotinai galėjo įvertinti gotikinio fasado grožį, realybė rodo, jog jo vadovaujamos kariuomenės veiksmai atnešė šiam pastatui vienus didžiausių ir skaudžiausių materialinių nuostolių per visą jo ilgą istoriją.
Ką iš tiesų slepia šventovės vidus ir paslaptingi požemiai?
Daugelis miesto lankytojų, praleidę dešimtis minučių lauke ir užvertę galvas besigrožėdami sudėtingais fasado raštais, laibais bokšteliais bei detaliomis rozetėmis, natūraliai tikisi tokios pat vizualinės puotos, prabangos ir gotikinės didybės ir pastato viduje. Tačiau pravėrus sunkias duris ir peržengus slenkstį, juos dažniausiai pasitinka gana netikėtas, o kartais ir lengvą nuostabą keliantis vaizdas. Interjeras yra stebėtinai kuklus, vidinė erdvė atrodo gana nedidelė, o pačių autentiškų gotikos elementų čia išlikę be galo mažai.
Šis ryškus neatitikimas tarp išorės ir vidaus susidarė toli gražu ne dėl pirminių architektų sumanymų, o dėl negailestingos istorijos – daugybės gaisrų, karo niokojimų, priešiškų armijų plėšikavimų ir vėlesnių, dažnai skubotų rekonstrukcijų. Kadangi vidus ne kartą beveik visiškai išdegė (ypač pražūtingas buvo XVI amžiaus gaisras), atstatant šventovės interjerą dominavo to meto Lietuvoje vyraujantys architektūros stiliai – dažniausiai barokas. Todėl dabar viduje matome vėlesnių epochų altorius ir dekoro detales. Tik XIX amžiaus pabaigoje ir intensyvių XX amžiaus restauracijų metu buvo bandoma bent iš dalies sugrąžinti interjerui pirminę gotikinę dvasią.
Ne mažiau intriguojanti dalis yra tai, kas slypi po lankytojų kojomis. Po bažnyčios grindimis yra išlikusios senovinės kriptos ir rūsiai, kuriuose dar nuo XVI amžiaus amžinojo poilsio atgulė įvairūs miesto didikai, bajorai bei dvasininkijos atstovai. Nors praeityje šie rūsiai ne kartą buvo užtvindyti Vilnios upės vandenų ar nukentėjo nuo plėšikų, dalis šių požeminių patalpų vis dar nėra pilnai ir galutinai ištirtos šiuolaikinių archeologų, nuolat paliekant erdvės naujiems ir netikėtiems istoriniams atradimams.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK) apie senamiesčio perlą
Siekdami padėti dar geriau pažinti šį neįkainojamą Vilniaus senamiesčio perlą ir išsklaidyti sklandančius mitus, surinkome išsamius atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla tiek vietiniams istorijos entuziastams, tiek užsienio lankytojams.
Kada tiksliai buvo pastatyta ši bažnyčia?
Dabartinis, visame pasaulyje atpažįstamas raudonų plytų gotikinis pastatas iškilo maždaug 1495–1500 metais, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Prieš tai toje pačioje vietoje ilgą laiką stovėjo gerokai mažesnė medinė koplyčia, kuri, kaip teigia metraščiai, buvo pastatyta dar XIV amžiaus pabaigoje ir ilgainiui sunyko.
Ar įėjimas į pastato vidų yra mokamas lankytojams?
Ne, įėjimas į šventovės vidų yra visiškai nemokamas. Visi norintys gali laisvai užeiti ir apžiūrėti interjerą atvirų valandų metu. Tačiau lankytojų visada prašoma elgtis kultūringai, laikytis rimties, netrukdyti besimeldžiantiems ir rodyti deramą pagarbą sakralinei erdvei.
Kodėl pastatas yra būtent tokios ryškiai raudonos spalvos?
Intensyvi raudona spalva nėra dažų nuopelnas – tai natūrali, specialiai apdoroto ir aukštoje temperatūroje išdegto molio plytų, iš kurių sumūryta visa šventovė, savybė. Tai būdinga vadinamajai „plytinei gotikai“, kuri buvo itin populiari Šiaurės ir Rytų Europoje, ypač Baltijos jūros regione, kur tiesiog trūko natūralaus akmens masyvioms statyboms.
Ar tiesa, kad pastatas priklauso didesniam Bernardinų vienuolyno ansambliui?
Visiškai teisingai. Ši palyginti nedidelė bažnyčia stovi visai šalia kur kas didesnės, masyvesnės ir gynybinę funkciją turėjusios Bernardinų bažnyčios. Istoriškai ir urbanistiškai jos sudaro vieną didelį ir labai svarbų vienuolyno bei sakralinių pastatų kompleksą. Tarp šių dviejų skirtingų, bet viena kitą papildančių bažnyčių netgi yra išlikęs specialus uždaras koridorius, kuriuo dvasininkai galėjo nepastebėti pereiti iš vieno pastato į kitą.
Koks paros laikas yra geriausias fotografuoti šį statinį?
Remiantis profesionalių fotografų patirtimi, pats geriausias laikas įamžinti pagrindinį fasadą yra vėlyva popietė arba ankstyvas vakaras, prieš pat saulėlydį (vadinamoji „auksinė valanda“). Būtent tada žemai kabančios ir vakarų kryptimi besileidžiančios saulės spinduliai idealiai apšviečia raudonas plytas, suteikdami joms dar intensyvesnį, magišką ir tiesiogine to žodžio prasme liepsnojantį atspalvį, puikiai išryškinantį gilius šešėlius gotikiniuose raštuose.
Šedevro įtaka Lietuvos kultūrai ir neblėstantis įkvėpimas kūrėjams
Šis išskirtinis vėlyvosios gotikos perlas niekada nebuvo tik paprastas, vien religinę funkciją atliekantis pastatas. Per daugelį amžių jis evoliucionavo ir tapo vienu pačių svarbiausių, atpažįstamiausių Vilniaus identiteto bei Lietuvos valstybingumo simbolių, reprezentuojančių mūsų šalies sostinę visame pasaulyje. Šio grakštaus pastato siluetas šimtmečius puošia ne tik pašto ženklus, monetas, istorinius metraščius, bet ir modernius šiuolaikinius suvenyrus. Tačiau kur kas svarbesnė ir gilesnė yra toji dvasinė, emocinė bei meninė įtaka, kurią šis raudonų plytų statinys padarė daugybei vietos ir užsienio kūrėjų.
XIX ir XX amžių sandūroje pastatas tapo tikru atradimu romantizmo epochos dailininkams bei fotografams, kurie savo drobėse ir negatyvuose siekė įamžinti mistišką, urbanizacijos nepaliestą, autentišką senojo miesto dvasią. Žymiausi to meto menininkai, tokie kaip Mstislavas Dobužinskis ar Ferdinandas Ruščicas, ne kartą tapė šį fasadą pavasario liūčių, žiemos pūgų ar rudenio rūko fone. Didžiausias Lietuvos poetas Maironis taip pat skyrė ypatingą dėmesį Vilniaus architektūriniam grožiui, o ši liepsnojanti gotika tapo tylaus, bet galingo nacionalinio pasididžiavimo simboliu tamsiausiais carinės Rusijos priespaudos metais. Net ir šiandieninėje šiuolaikinėje architektūroje galima atidžiau pažvelgus pastebėti atgarsių ar netiesioginių citatų iš šio pastato ritmikos, kai modernūs architektai ieško įkvėpimo kurdami naujus statinius ir siekdami išlaikyti pagarbą senamiesčio urbanistiniam ritmui.
Kiekviena atidžiai suformuota plyta, kiekviena arkos niša ir į dangų besistiebiantis bokštelis čia pasakoja neįtikėtiną ištvermės istoriją. Pastatas per stebuklą išgyveno viską: viduramžių maro epidemijas, miestą siaubusius niokojančius gaisrus, abiejų pasaulinių karų bombardavimus ir net tamsųjį sovietmečio represijų laikotarpį, kai daugelis kitų sakralinių, neįkainojamų objektų buvo be gailesčio paversti grūdų sandėliais, sporto salėmis ar gamyklomis. Šio stebuklo išlikimas iki mūsų dienų yra toks pat magiškas procesas, kaip ir pati jo statybos technologija. Todėl kiekvieną kartą, žingsniuojant pro šalį siaura senamiesčio gatvele, verta ne tik akimirkai stabtelėti ir pasigrožėti tobulomis architektūrinėmis proporcijomis, bet ir pamėginti pajusti tą gyvą, pulsuojančią istorinę atmintį. Tai atmintis, kuri lyg nematomas, laiko nepaliestas siūlas sujungia mus su talentingais meistrais, išliejusiais savo širdį ir suformavusiais šį šedevrą prieš daugiau nei penkis šimtus metų.
