A.Puškino gyvenimas ir kūryba

1799 - 1811 m. VAIKYSTĖ

Aleksandras Puškinas gimė 1799m. birželio 6 d. Maskvoje, Malaja Počtovaja gatvėje ( 1967 m . prie namo pastatytas skulptorės J.Belašovos sukurtas poeto biustas).

Jo tėvas,atsargos majoras Sergejus Lvovičius Puškinas, buvo kilęs iš senos, kadaise turtingos bajorų giminės. Poetas visada didžiavosi tuo, kad reikšmingiausiuose Rusijos praeities įvykiuose yra dalyvavusi ir ,,Puškinų maištinga giminė”.

Į Licėjų A.Puškinas įstojo 1811 m . spalio 19 d.

Tai buvo privilegijuota mokykla, kurioje buvo sutelktas geriausių tuometinių pedagogų žiedas.

Metai suformavo poeto pasaulėjautą, politinius įsitikinimus. Tam turėjo įtakos ir dvasinis pakilimas Rusijoje po pergalės 1812 m. Tėvynės kare. Licėjaus metų A.Puškino lyrika kupina gyvenimo džiaugsmo. Linksmybė, meilė, draugystė - dažni jos motyvai. Licėjuje poetas parašė apie 130 eilėraščių. V.Bielinskio žodžiais: “jau Licėjuje matėsi, kad A.Puškinas taps nacionalinio masto poetu”.

1815 m . moksleivių egzamine dalyvavęs klasikas G.Deržavinas (1743-1816) buvo sužavėtas A.Puškino skaitytais “Atsiminimais apie Carskoje selo”. Šis susitikimas Aleksandrui paliko įspūdį visam gyvenimui.

Gyvenimo Peterburge metai Puškinui buvo ne tik smagaus, nerūpestingo gyvenimo laikotarpis,bet ir smarkaus dvasinio augimo periodas. Jaunasis A.Puškinas tampa poetiniu liberalių nuotaikų, kuriomis gyveno pažangusis, patriotiškai nusiteikęs bajorų jaunimas, reiškėju. 1817 m . pabaigoje Puškinas rašo garsiąją odę ,,Laisvė”. Įstatymas, išreiškiąs tautos laisvę, čia skelbiamas kaip valstybės gyvenimo pagrindas. Puškino vardas vis garsėjo, jo kūryba buvo domimasi, ypač populiarūs buvo politiniai jo eilėraščiai. Per rankas ėjo, buvo nusirašinėjami ir mintinai deklamuojami eilėraščiai ,,Kaimas'', ,,Odė laisvei” ir kiti. Nepatenkintas Aleksandras I nutaria jį ištremti į Sibirą.Tik Karamzino ir Žukovskio protekcija išgelbėjo poetą nuo žiauresnės bausmės: Puškiną ištrėmė į pietus. Oficialiai šis ištrėmimas buvo apiformintas kaip ,,tarnybinis perkėlimas”.

A.Puškino tremties metai pietuose - ne tik įvairūs bei pasižymintys nuotaikingu gyvenimu, bet ir intensyvios kūrybos laikotarpis, gilių apmąstymų metai. Ten sukurta romantiškoji elegija ,,Užgeso jau šviesa dieninė'', poemos ,,Kaukazo belaisvis”, ,,Bachčisarajaus fontanas”.

Čia jis praleidžia dvejus metus, daug skaitydamas ir kurdamas, vakarais klausydamasis buvusios auklės Arinos Radionovnos pasakų. Vienišą savo gyvenimą jis paįvairindavo apsilankymais pas kaimynę dvarininkę Osipovą. Pas ją susipažino su Ana Kern. 1825 m . žiemą sulaukė savo draugo Puščino, atvykusio jo aplankyti. Poetas Michailovskoje susipažino su baudžiauninkų valstiečių gyvenimu. Jis mėgo šnekučiuotis su valstiečiais, lankydavosi mugėse, šventėse, stebėjo liaudies buitį. Parašė poemą ,,Čigonai”, paskutinį grynai romantiško pobūdžio savo kūrinį. Jo dėmesį patraukia istorinės temos, ypač perversmų bei istorinių krizių laikotarpiai. Michailovskojės kaime su dideliu dvasios pakilimu parašo istorinę dramą ,,Borisas Godunovas”, tęsia romaną ,,Eugenijus Oneginas”.

1825 m . gruodžio 14 d. Peterburge, įvyko dekabristų sukilimas, baigęsis nesėkmingai. Puškinas giliai išgyveno geriausių baudžiavinės Rusijos žmonių tragediją. Tarp jų buvo ir poeto draugai Puščinas, Kiuchelbekeris, Rylejevas, Bestuževas. Nerimavo Puškinas ir dėl savosios tremtinio dalios. Naujasis caras Nikolajus I oficialiai davė poetui laisvę, tačiau pareiškė pats būsiąs jo cenzoriumi.

1825 m . A.Puškinas grįžta iš tremties, susitinka su Viazemskiu, Čiaadajevu, poetais Baratinskiu ir Venevitinovu, su lenkų poetu Adomu Mickevičiumi, tuomet atitremtu į Rusiją. Puškinas nuoširdžiai bendrauja su didžiuoju dainiumi, vertina jo talentą, išverčia jo ,,Tris Budrius”, ,,Vaivadą”, fragmentą iš ,,Konrado Valenrodo”. Adomas Mickevičius irgi žavisi A.Puškino kūryba, išverčia į lenkų kalbą jo eilėraštį ,,Atsiminimas”.

1828 m . gruodį A.Puškinas Maskvoje susipažįsta su Natalija Gončiarova, laikoma pirmąja Maskvos gražuole. Ji pavergia poeto širdį. Pasipiršęs jai ir negavęs aiškaus atsako, jis sielvarto genamas, be vyriausybės leidimo, nusidangino į Kaukazą. Gyveno Tiflisyje, kur pažangusis rusų ir gruzinų jaunimas suruošė jam iškilmes, raitas nujojo į Arzrumą, ką tik užimtą rusų kariuomenės. Šios kelionės vaisius - apybraiža ,,Kelionė į Arzrumą” ir eilėraščiai ,,Kaukazas”, ,,Griūtis”, ,,Jau kalvos Gruzijos”.

1830 m . A.Puškinas vėl pasiperša Natalijai Gončiarovai ir šį kartą gauna teigiamą atsakymą. A. Puškiną, gyvenusį daugiausiai iš savo literatūrinio uždarbio, prislėgė materialinių rūpesčių našta. Ekonominiams reikalams sutvarkyti, jis rudenį išvažiavo į Boldiną. Ten praleistas laikas pasižymėjo intensyviausia kūrybine veikla. Per porą mėnesių - rugsėjį ir spalį - jis baigė rašyti 20 poezijos, dramos ir prozos kūrinių. Baigtas ir didžiausias A.Puškino kūrinys ,,Eugenijus Oneginas”, kurį jis rašė 8-erius metus. Be to, baigė rašyti ,,Mažąsias trgedijas (,,Šykštusis riteris”, ,,Mocartas ir Saljeris”, ,,Akmeninis svečias” , ,,Puota maro metu”). Jose pasireiškė genialus A.Puškino sugebėjimas piešti bet kurios tautos ir bet kurios istorinės epochos gyvenimą, psichologijos ir papročių išmanymas. Iš mažųjų A.Puškino poemų ypač aukštos meninės vertės ,,Varinis raitelis”. Poemos įžangoje Puškinas aprašė didingą Rusijos reformatoriaus Petro I asmenybę bei tuometinį Peterburgą. Puškino poezija glaudžiai susijusi su tautosaka, persunkta liaudies poezijos motyvais ir dvasia. Jis, kaip tikras tautos poetas, vertino liaudies kūrybą, ragino kitus poetus ir rašytojus studijuoti tautosaką, jos kalbą, įvaizdžius. Platų atgarsį Puškino kūryboje rado rusų pasakų pasaulis: pasakose ,,Apie žvejį ir žuvelę”, ,,Apie popą ir jo berną Baldą”, ,,Apie auksinį gaidelį” pasireiškė liaudies išmintis bei moralės suvokimas.

1831 m . vasario 18 d. A.Puškinas susituokė su Natalija Gončiarova. Vedybos jam buvo ir laimės šaltinis, ir mirties priežastis. ,,Aš - vedęs, aš - laimingas, - rašė poetas. - Vienintelis mano troškimas - kad niekas mano gyvenime nepasikeistų: geresnio ko nesulauksiu.”

Po vestuvių Puškinas su žmona persikėlė į Peterburgą. Caras jį paskyrė rūmų kamerjunkeriu. Apdovanodamas poetą dvariškio titulu, paprastai duodamu tik jaunuoliams, caras tikėjosi ne tik pažeminti Puškiną, bet ir pakirsti jo visuomeninę įtaką. Be to, caras Nikolajus I norėjo rūmuose matyti poeto žmoną, kritusią jam į akį. Tokiomis sąlygomis kūrybinis poeto darbas negalėjo būti intensyvus. Vis sunkėjo ir finansiniai reikalai. Platus gyvenimo būdas reikalavo stambių išlaidų. Padidėjo šeima. Gimė vaikai Marija, Aleksandras, Grigorijus ir Natalija. Drauge su A.Puškinais gyveno ir dvi žmonos seserys. Poetas pamažu klimpo į skolas ne tik privatiems asmenims, bet ir vyriausybei: skolindamas pinigus Puškinui caras tikėjosi pavergti poetą ir pririšti jį prie rūmų.

Nuo 1836 m . Peterburgo aristokratiškoji visuomenė A. Puškiną ir jo žmoną apipynė šlykščiomis intrigomis ir šmeižtu. Prie to prisidėjo pasaulio perėjūnas, prancūzų emigrantas, karininkas Dantesas, atkakliai asistavęs Puškino žmonai.

Situacija tapo nebepakenčiama, ir 1837 m . sausio 27 d. įvyko Danteso ir Puškino dvikova. Joje poetas buvo mirtinai sužeistas. Po baisių kančių 1837 m . sausio 29 d. savo bute Peterburge, Moikos gatvėje Nr.12, poetas mirė.

Tragiška Puškino mirtis sukrėtė visą Rusiją. Per tas tris dienas, kol kūnas gulėjo bute, tūkstančiai žmonių nenutrūkstamu srautu ėjo nusilenkti mylimo poeto palaikams. Buvo ruošiamasi iškilmingoms laidotuvėms. Tačiau caras, bijodamas demonstracijų, liepė Puškino kūną slapta išgabenti į Michailovskoje. Palaikus lydėjo vienas žandaras ir senas poeto draugas A.I.Turgenevas. 1837 m . vasario 6 d. A.Puškinas buvo palaidotas Sviatogorsko vienuolyno kapinėse, greta motinos. Ant jo kapo stovi baltas marmurinis paminklas.

Rusų tautos sielvartą ir pasipiktinimą dėl A.Puškino nužudymo išreiškė M.Lermontovas eilėraštyje ,,Poeto mirtis”, kuriame jis taria rūstų pasmerkimą caro intrigantams, Puškino mirties kaltininkams:

“Ir nenuplausit jūs krauju savo juoduoju Nekaltojo poeto kraujo”.