TOMAS VENCLOVA

JOSIFO BRODSKIO „LIETUVIŠKASIS DIVERTISMENTAS"

Sunku* ir nevisai patogu kalbėti apie eiles, skirtas tau pačiam. Tikriausiai tai ir nepriimta. Jei vis dėlto ryžausi panagrinėti Josifo Brodskio „Lietuviškąjį divertismentą", tai daugiausia dėl vienos priežasties: aplinkybės taip susidėjo, jog aš geriau negu kas kitas — aišku, išskyrus autorių — žinau, apie ką tas eilėraštis. Daug veikalų, parašytų mūsų. dienomis, verti įdėmių studiją nei kiek ne mažiau negu klasikų veikalai. Tų studijų dalis turi būti faktiniai ir genetiniai komentarai. Be komentarų veikalai dažnai tiesiog nesuprantami — ir juo labiau pasirodys nesuprantami mūsų vaikaičiams. Galėtum pasakyti, kad Brodskis pats parūpino „Lietuviškajam divertismentui" paaiškinimus. Bet jo paaiškinimai — ir, beje, kai kurių tikrinių vardų transkripcija — nėra visai tikslūs (gal kartais autorius to ir norėjo); ir šiaip ar taip jie nėra pilni.

„Lietuviškasis divertismentas" turbūt nepriklauso prie svarbiausiųjų Brodskio kūrinių. Tai „lengvojo žanro" eilės. Pats žodis „divertismentas", kaip žinome, turi dvi prasmes — jis reiškia arba pramogą, arba žingsnį į šalį, digresiją, ir poetas žaidžia šia dvilype semantika. Vis dėlto aš tikiuosi parodyti, kad esminės ir rimtos Brodskio temos sprendžiamos ir šiame nerimtame, tarsi tarp kitko, poilsio akimirką parašytame veikalėlyje. Bet iš pradžių — apie tai, kokia proga jis sukurtas.

1971 metų pavasarį Vilniuje netikėtai atsirado poetas Wiktoras Woroszylskis, rusų. literatūros žinovas, bene pirmasis Brodskio vertėjas į lenkų kalbą. Dabar Wiktoras Woroszylskis — vienas iš svarbiausiųjų lenkų neoficialiosios spaudos šuIų; bet jau ir tada jis buvo gana nepatikimas valdžiai asmuo. Vizos į Tarybų Sąjungą pagal mano iškvietimą jis negavo, nes aš taip pat dideliu patikimumu nepasižymėjau; bet panaudojo kitą iškvietimą, gautą iš Estijos, ir pakeliui į Taliną drauge su žmona ir dukteria pasibeldė pas mane. Pasiūliau Woroszylskiams mansardą, kurioje tuomet gyvenau, o pats persikėliau nakvoti pas bičiulius į Liejyklos gatvę.** Galimas daiktas, tatai ir apsaugojo mane nuo nemalonumų. Iš pašto rūmų paskambinau Brodskiui į Leningradą ir nieko neaiškindamas paprašiau atvažiuoti, „Kada?" — paklausė Brodskis, irgi trumpai ir nereikalaudamas paaiškinimų. „Šiandien". „Būsiu rytoj". Kitą rytą sutikau jį aerouoste: trise su Woroszylskiu kelias dienas vaikščiojome po miestą, sėdėjome kavinėse, kalbėjomės apie Lozinskį, Frostą, Robertą Penną Warreną ir daug kitų dalykų; atsimenu, užsukome į universitetą, į senosios knygos parodą, ir parodžiau jiems traktatą juokingu pavadinimu „Responsum St. Bisii ad amicus philosophum de melancholia, mania et plica polonica sciscitantem" (beje, tai ne viduramžių epochos knyga, kaip tvirtina Brodskis, o švietėjiška, parašyta aštuonioliktojo amžiaus gale). Nakvojo Brodskis ten pat, kur ir aš — Liejyklos gatvėje. Tai ypatinga miesto kertelė, esanti tolokai nuo įprastinių turistinių vietų — sakytum, centre, bet kažkaip nuošalyje. Kadaise ten gyveno Vilniaus varpų liejikai. Gatvės pavadinimas tolygus Leningrado Liteinio prospekto pavadinimui (o Brodskis gyveno šalia Liteinio); mums kažkodėl atrodė, kad šis sutapimas neatsitiktinis. Visai netoli Liejyklos gatvės yra dvi bažnyčios. Jos nepriklauso prie garsiųjų, bet tai vis dėlto tikras Vilniaus barokas,— provinciškas, vėlyvas, mielas. Kiek arčiau dvibokštė balta šv. Kotrynos bažnyčia; už jos apskritas Dominikonų kupolas, viduje keistos ir lyg netaisyklingos formos — „Dievo ausies geldelė" iš ciklo paskutiniojo eilėrašcio. Tuoj pat už bažnyčių prasideda Vilniaus getas. Išliko tik du ar trys jo skersgatviai. Jie rūpestingai restauruoti ir dar rūpestingiau apvalyti nuo visko, kas galėtų priminti ten gyvenusius ir žuvusius žmones. Tai ir yra „Lietuviškojo divertismento" topografija.

Kol mudu leidome laiką Liejyklos gatvėje, Woroszylskius ištiko nesmagumas. Ketvirtą valandą ryto pas juos mansardoje apsilankė „menotyrininkai civiliniais rūbais". Jie paaiškino išsigandusiai ir neapsirengusiai Wiktoro žmonai, jog šeimininkas — atseit, aš — turįs su jais vykti į kažkokią kariuomenės stovyklą ar mobilizacijos punktą. Nė nežinau, kas čia iš tikrųjų buvo — ar rodė savo galią karinis komisariatas, ar kita, dar garbingesnė įstaiga. Iš ryto kvatodamiesi šnekėjomės apie „nakties pienininko" vizitą — grynai tarybinę pramogą užsienio turistams; tačiau dėl viso pikto likau Liejyklos gatvėje ilgesnį laiką. Išvažiuodamas iš Vilniaus, jau stovėdamas ant vagono laiptelių, Woroszylskis pasakė: „Ką gi, Josifai, mudu vis dėlto susitikome, nors istorija ir bandė kliudyti". „Geografija padėjo",—atsakė Brodskis. Pasienyje visa Woroszylskių šeima buvo iškratyta — iš pagrindų, nelyginant lageryje, nuogai išrengiant ir taip toliau; tiesa, nieko nepriderančio kratytojai kažkodėl nesurado. Vėliau Woroszylskis parašė eilėraštį „Sienos perėjimas", kur tikriausiai atsispindėjo ir šita patirtis.

Tokia yra „Lietuviškojo divertismento" reali potekstė. Tiesa, eilėraštyje pasitaiko motyvų, susijusių su kitais apsilankymais, su Kaunu ir Palanga — Brodskis mėgo Lietuvą ir buvo joje bent penkis kartus. Be to, apie Vilniaus susitikimą, apie jo asmenis ir įvykius cikle nėra nei žodžio — visa tai „už herbo briaunų". Bet liko tikriniai vardai, vietinio baroko detalės, Vilniaus geto mirusiųjų atminimas: liko keista istorijos ir geografijos sandūra, laiko ir erdvės kaltūnas, slegiantis, varantis iš proto nepavadintos Imperijos šešėlis. Viskas pateikta lyg ir probėgšmiais, nerimtai, „juokaujančiu rusišku stiliumi", anot Deržavino; ir tik pačiame gale prasiveržia tikras nestilizuotas balsas. Eilėraščio esmė, kaip paprastai Brodskio poezijoje, slypi motyvų derinyje, kurį pavadinčiau barokiniu ir muzika1iu.

* Šis straipsnis skaitytinas turint prieš akis "Lietuviškojo divertismento" tekstą. Originalo kalba jis išspausdintas J. Brodskio knygoje " Konec prekrasnoj epochi" (1977), angliškai jo rinkinyje „A Part of Speech" (1980), lietuviškai "Metmenų" 32-jame numeryje (J. Blekaičio vertimas, 1976). (Dabar ir knygoje Josifas Brodskis „Vaizdas į jūrą“, Vilnius Vyturys, 1999, – parodos autoriai)

** Liejyklos g. 1-29, Ramūno ir Elės Katilių, o aprašomuoju laikotarpiu - Čepaičių bute (parodos autoriai)

_________________________________________________________________

Paimta iš knygos Tomas Venclova „Vilties formos“, Vilnius, 1991, p. 457-460.