Merkelį Račkauską prisimenant

 

Taip, pokario metais, gyvendamas Kaune (1 945-1 949m.), susipažinau su šiuo mokslo vyru. Dažnai jį prisimindavo jo žentai Petras Cvirka ir Antanas Venclova, charakterizuodavo uošvį kaip "originalaus būdo" asmenį-sąmojingą, gerai apsišvietusį, reiklų, tiesmuką, nesitaikstantį su pataikūniškumu, veidmainystėm ir kitom žmogiškom ydom. Girdėjau jį buvus labai įdomų, nors ir griežtą paskaitose studentams. Žinojau, kad jį mylėjo ir gerbė jo dukros, žinomų rašytojų žmonos.

Lyg ir tebeskamba ausyse jo kiek žvarbokas žemo registro balsas. Ir akyse-jis eina Kauno gatvėmis-kresnokas, neskubriu žingsniu, blizgančiais akinių stiklais, su sodriais ūsais ir visad pasipūtusiu profesorišku portfeliu. Ir dar - su visad jį lydinčia lazda.

(Iš poeto Vacio Reimerio prisiminimų)