Kiekvienas didis poetas turi savąjį, vidinį, idiosinkratinį landšaftą, kurio fone sąmonėje - arba, ko gero, pasąmonėje - skamba jo balsas. Mi!oszui - tai Lietuvos ežerai ir Varšuvos griuvėsiai. Pasternakui - Maskvos užkiemiai su ieva, W. H. Audenui - industrinė Vidurinioji Anglija (Midland), Mandelštamui - graikų-romėnų-egiptiečių portikų bei piliastrų koliažas, įteigtas Peterburgo architektūros. Turi tokį peizažą ir Venclova. Venclova - šiaurės poetas, gimęs ir užaugęs Baltijos pajūryje, jo peizažas monochrominis, vyrauja pilkos ir niūrios spalvos, taigi tiesiog šviesa iš viršaus, sutirštėjusi iki tamsumos. Atvertęs puslapį, skaitytojas atsidurs šiame peizaže... (Josifas Brodskis, " Poezija kaip pasipriešinimo realybei forma", - Tomas Venclova .
Rinktinė,
Vilnius: baltos lankos, 2001, p.210.)