EN RU

 

 

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
(1893-1967)

MARGI PASISKAITYMAI

           1924 m. V. Mykolaičiui-Putinui po studijų užsienyje atvykus į Kauną dar nebuvo vandentiekio, kanalizacijos, asfaltu ar tašytu akmeniu išgrįstų gatvių, autobusų.
            Dauguma gyventojų įvairiems reikalams – valgiui virti, praustis, skalbti ir net gerti naudojo Nemuno vandenį.

* * *

            Priimant laikinojoje sostinėje atvažiuojančius užsieniečius iškildavo sunkumų dėl prastų buitinių sąlygų viešbučiuose bei restoranuose. Ir po 1930 metų, kai Kaunas jau buvo su vandentiekiu ir kanalizacija, viešbučiai tebebuvo prastoki.

* * *

            Vieno aukšto Vokietijos pareigūno pasakojimu, 1919 m. Kaune jis težinojo tik vieną įstaigą, kurioje buvusi vietinė kanalizacija su patogumais. Tai – Finansų ministerija, į kurią užsieniečiai eidavę “gamtiškų reikalų atlikti”.

/Parengta pagal V. Gustainio atsiminimus./

           

Iš V. Mykolaičio-Putino recenzijų, apžvalgų, žinučių “Židinio” žurnale:

 

Įvykiai Valstybės Teatre

            Valstybės Teatras gyvena neramias dienas. Dėl sąmatos nepriteklių Švietimo ministerija ketina sumažinti artistams algas, o iš Dramos nuo galo sezono visai paleisti apie 7 aktorius su pačiu režisierium p. B.Dauguviečiu. Tokioms priemonėms pritarti negalima. Nepriteklių atsirado ne dėl artistų kaltės,ypač kad lig šiol artistai neturėjo galimybės dalyvauti Teatro gyvenimo tvarkyme. Sumažinus dramos personalą, ji dar labiau sumenkės ir padarys žymią spragą mūsų kultūros gyvenime. Numatydama tai, Valstybės Teatro direkcija ketina dramos spektaklius papildyti baleto spektakliais. Tačiau matant mūsų baleto sąstatą, per drąsu būtų laukti ir jo meno uždavinių atlikimo. Publika, tiesa, gali jį mėgti labiau negu dramą, tačiau ar nebus tai tik kafešantaninio pobūdžio pamėgimas, seklus ir tuščias. Baletas reikalauja puikios mokyklos, ilgų tradicijų ir turtingų apystovų – visa, ko mums stoka. – Kai dėl p. Dauguviečio, tai visi žymesnieji Kauno rašytojai su pačiu Maironiu priešaky rašosi po tam tikru rašu į švietimo ministerį, kad p. Dauguvietis būtų ir toliau paliktas savo vietoje.

“Židinys”, 1926, Nr. 4.

*    *   *

Gerai lietuviams pažįstamas dailininkas

            M. Dobužinskis , nupiešęs daug gražių Lietuvos vaizdų, anais metais surengęs Kaune ir Klaipėdoj savo kūrinių turtingas parodas ir sukūręs puikias “Pikų damos” dekoracijas Valstybės Operai, dabar gyvena Paryžiuj, gamina daug naujų kūrinių ir turi didelio pasisekimo Paryžiaus meno sferose. “Rudens salone” M.Dobužinskis buvo išstatęs mūsų “Pikų damos” dekoracijų eskizus, o dabar “Pavasario salonui” ruošia savo grafikos kūrinius. Anuo metu šitas tikrai didelis dailininkas, bene iš Lietuvos ir kilęs, kažkodėl mūsų tarpe nerado pritarimo…
            Prancūzų rašytojas Jean Mauclère, pernai pavasarį lankęsis Lietuvoj, parašė romaną iš Lietuvos gyvenimo “La fille du Haff”, kurį jau pradėjo spausdinti didžiausias prancūzų dienraštis “Le Temps”. Kiek anksčiau tas pats autorius išleido gražią ir labai mums palankią knygą “Sous le ciel pâle de Lithuanie”, kur jis beletristiškai vaizdžiai aprašinėja savo įspūdžius iš Lietuvos.

“Židinys”, 1927, Nr. 3.

*   *   *

Valstybės Operoj

            Nieko žymesnio šį mėnesį neįvyko. Kipras Petrauskas dideliu pasisekimu dainavo “Žydėj”, P.Oleka grįžo į sceną “Fauste”, siūlydamas naują Mefisto interoretaciją, dėl kurios mes išsitarsime kitą kartą. Taip pat dideliu pasisekimu praėjo latvių dainininkės A.Rebane gastrolės “Carmen” ir “Mignon” rolėse.

“Židinys”, 1927, Nr. 4.

*   *   *

Valstybės Drama

            pabaigė savo sezoną tyliai ir nežymiai – be paprastos reklamos “sezonui baigti”. Deja, mūsų Dramos sezono pabaiga yra panaši ne tiek į kuklų susiturėjimą, kiek į anemišką nusilpimą, kuris reiškia sunkų negalavimą. Tuo tarpu tik palinkėsime, kad vasaros atostogos pagydytų ligonę ir apsaugotų nuo sunkesnių komplikacijų bei operacijų.

“Židinys”, 1927, Nr. 5-6.

*   *   *

Vytauto Bacevičiaus koncertas

            Iš paskutiniųjų meno gyvenimo įvykių pirmiausia minėtinas pianisto Vytauto Bacevičiaus, Paryžiaus konservatorijos laureato, koncertas, įvykęs rugsėjo 16 dieną Konservatorijos salėj. Pianistas Vytautas Bacevičius, baigęs Varšuvos konservatoriją, trumpai studijavęs Kauno universitete, pereitus metus praleido Paryžiuj, kur spėjo pasižymėti kaip pianistas ir kompozitorius. Šiais metais jis dar vyksta į Paryžių, o paskui ketina tęsti mokslines studijas, nes randa artimą ryšį tarp muzikos ir filosofijos. Kaip kompozitorius jis turi parašęs kelis didelius kūrinius, o artimiausiu laiku rengiasi rašyti operą, kuriai uvertiūrą jau yra pradėjęs. Operos siužetas būsiąs paimtas iš Lietuvos senovės kultūros gyvenimo ir turėsiąs simbolinį pobūdį.
Vytautas Bacevičius jau pereitais metais porą kartų yra Kaune koncertavęs. Šįmet visi vienbalsiai pripažįsta, kad jis yra padaręs didelę pažangą kaip technikos, taip ir interpretacijos savaimingumo atžvilgiu. Belieka vien tiktai tobulėjimo kelias. Turtingoj šio paskutiniojo koncerto programoj buvo atlikta Gruodžio “Katarinka” ir pačio Bacevičiaus “Poema” Nr. 4. Turtėjant mūsų muzikos literatūrai, į koncertų programas reiktų įtraukti ir daugiau savųjų autorių veikalų.
Teko patirti, kad ir Klaipėdoj Vytauto Bacevičiaus koncertas labai gerai pasisekė.

“Židinys”, 1928, Nr. 8-9.

*   *   *

Valstybės Teatre

            Valstybės Opera spalio mėn. 26 d. davė naują premjerą, R. Wagnerio “Tannhäuser”, diriguojant prof. N. Malko. Šitos sunkios operos pastatymas yra svarbus įvykis mūsų teatro gyvenime. “Tannhäuser/is” visais atžvilgiais buvo atliktas pavyzdingai – iš viso tai viena iš geriausių mūsų repertuare operų. Kilnus turinys, įdomi muzika, graži dekoratyvinė dalis sudaro stačiai tobulą visumą, gaivinamą vagneriško temperamento ir kūrybinio intensyvumo. Pažymėtina, kad ir lietuviškas teksto vertimas yra gražus, literatiškas, o tas taip retai tepasitaiko mūsų operų vertimuose.

“Židinys”, 1930, Nr. 12.

           Grožio “karalienių” rinkimai yra Vakarų Europos  ir Amerikos niekadėjų prasimanymas. Pamėgdžioti tokius tuščius dalykus Lietuvai nedera ir netinka. Pačią “karalienių” rinkimo procedūrą laikau moterims užgaulinga ir jas žeminančia. Kad jos grožis būtų viešai diskutuojamas, svarstomas ir pagaliau pavedamas visokių biznierių bei minios nuosavybei ir cinizmui. Tai gali būti pateisinta tik “grizečių” ir “gerlsų” dvasią. O gi pamąsčius apie rinkimų aplinkybes Lietuvos miestelių fone būsimoji “Miss Lietuva” atrodo karikatūriška blogo farso figūra”.

V. Mykolaitis-Putinas //Naujoji Romuva.-1931.- Nr.2.


Iš Halinos Korsakienės atsiminimų apie V. Mykolaitį-Putiną:

            Iš tų vasarų Valakampiuose prisimenu ir vieną, kiek komišką, nuoširdžiai pralinksminusį mane atsitikimą.
            Matau, išbėga kartą iš vilos prieangio profesorius ir kone tekinas pasileidžia pušynu, garsiai šaukdamas:
            -Varna! Varna! Palauk! Atiduok mano plunksną. Ei! Varna-a-a…
            Sustoju nustebusi, profesoriaus širma galva šmėkščioja tarp pušų kamienų, lengvos eilutės skvernai plevėsuoja, o jis bėga, mosikuodamas abiem rankom ir baidydamas varną, kuri iš tikrųjų snape laiko plunksnakotį. Čia ji spurstelėja ir, kelis žingsnius palėkėjusi paplasta, nutupia. Profesoriui ją bepavejant, varna sunkiai plasnoja sparnais, ruošdamasi kilti, bet, matyt, jo grūmojimo išgąsdinta, sukranksi visa gerkle, ir plunksna iškrenta iš snapo. <…>Susiradęs samanose plunksnakotį, profesorius, kiek uždusęs, sako man:
            - Tai nenaudėlė! Tokį gerą parkerį norėjo pavogti! Mat, plunksna auksinė, o varnos mėgsta blizgučius!
            Pasirodo, jis dirbęs pavėsinėje. Nuėjęs į vilą, užmiršęs ant stalo neužsuktą plunksnakotį.
            - Akiplėša! Matyt, vis tykojo, kol rašiau altanoje. Ir vos man pasitraukus – pačiupo! Kad kiek, būtų nusinešusi į lizdą.
            Vartydamas rankoje ir rodydamas man savo išgelbėtąjį parkerį, profesorius kalbėjo su užslėptu humoru ir, neva nejuokais užsirūstinęs, raukė kaktą. O mane visa ši nepaprasta scena nustebino nelauktu ir betarpišku žaismingumu.

*   *   *

            Po karo V. Mykolaičiui-Putinui prireikė rašomosios mašinėlės, kurių tais metais parduotuvėse nebūdavo. Apie tai sužinojusi rašytoja Sofija Čiurlionienė pasiūlė rašytojui žurnalisto Valentino Gustainio bičiulės E. Barščiauskaitės išsaugotą jo portatyvinę mašinėlę “Torpedo postable”. V. Mykolaitis-Putinas dosniai už ją atsilygino tokiu būdu sušelpdamas Sibiro tremtinį ir jo šeimą.

*   *   *

            Maironio portretas įsigytas jaunystėje ir išlikęs per karų suirutes. Su V. Mykolaičio-Putino užtušuotu kanauninkišku ar prelatišku ordinu, jo nuomone poetui netinkančia puošmena.

     

 

 

© Vilniaus memorialinių muziejų direkcija