EN RU

 

 

 
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
(1893-1967)

 

            ,,Tai vienas iš universaliausių lietuvių kūrėjų ir ta prasme, turbūt, galimas pavadinti lietuviškuoju Gėte, kurio vardas yra tapęs visuotinai priimtu kūrybinio gyvastingumo ir pločio mastu. Panašumą su didžiuoju vokiečių ir pasaulio poetu kelia ne tik Putino vieta, jo reikšmė XX a. lietuvių literatūroje, bet ir stipri pasaulėvokos sintezės siekianti Putino kūrybinio mąstymo raiška. Poetas, išvedęs lietuvių lyriką į naujus dvasios horizontus, namų uždarume atvėręs jai pasaulinės poezijos langus, skverbęsis į gilumą, pusę šimtmečio neišsenkama jėga ugdęs ir maitinęs ištisą poetinę mokyklą. Romanistas, taręs svarų žodį lietuvių moderniojo psichologinio filosofinio romano raidoje; dramaturgas, literatūros istorikas, teoretikas ir kritikas. Tokia V.Mykolaičio-Putino veiklos visuma yra tarytum žalias išsikerojęs kultūros medis. Tai fundamentinė lietuvių kultūros atrama, pastoviai būtina dabarčiai ir ateičiai.''
                                                                                                                                                     Irena Kostkevičiūtė

 

            ,,Vincas Mykolaitis-Putinas – intensyvaus dvasinio gyvenimo, aukštos etinės kultūros asmenybė, viena iškiliausių figūrų XX a. lietuvių literatūroje. Šis skaidraus talento, tauraus intelekto menininkas gali būti gretinamas su M.K.Čiurlioniu, nes su ne mažesne menine aiškiaregyste žvelgė į paslaptingas sielos gelmes ir žvaigždėtas tolumas. Jis atsiskleidė kaip didis romantikas ir simbolistas, dvasingumo ieškotojas, kosmiškai beribio pasaulėvaizdžio kūrėjas, būties priešingybių analitikas, o kartu – kaip psichologiškai įžvalgus realistas, tautos istorinio likimo vaizduotojas, nuolat akcentavęs savo ištikimybę žmogui ir gimtajai žemei.''
                                                                                                                                                     Jonas Lankutis

 

V. MYKOLAIČIO-PUTINO MINTYS APIE MENĄ IR KŪRYBĄ

KŪRYBA

                                                Mano lempos skaidriai nušviestam skrituly                                                 Susiaurėjo pasaulis ligi stalo briaunos.
                                                Kaip į jūros gelmes nugramzdintoj pily,
                                                Čia nebėr valandų – nei nakties, nei dienos.

                                                Daugiaprasmės būties atdaryta knyga,
                                                Laukia plunksna ir patiestas popieriaus lapas.
                                                Paaštrėjo mintis, susigniaužė ranka,
                                                Juodo chaoso gelmės sujudo anapus.

                                                Ir prasiplėtė mano šviesos skritulys –
                                                Neregėtus pasaulius aukštybėse rodo.
                                                Šauna strėlę į dangų žvaigždynų šaulys,
                                                Skrenda žėrinti paukštė iš pasakų sodo.

                                                Nuo tamsių pragarmių lig viršūnių baltų
                                                Išsivyniojo arfų dūzgenančios stygos,
                                                Ir skaidrus spindulys iš žvaigždėtų skliautų
                                                Sužaibavo ant lapų gyvenimo knygos.

                                                Sušnarėjo tie popieriaus lapai balti,
                                                Suspindėjo mintis juodose raidėse,
                                                O anapus jau naują pasaulį jauti:
                                                Plazda chaose kurianti Dievo dvasia.

                                                1939.X.19

              ,, Mano lyrinis herojus eina per pasaulį tartum per bodlerišką šventovę, kurios pilioriai prabyla paslaptingais žodžiais simboliais ir lydi į ilgesingą kūrybos tylą. Gyvenimo esmės ir jo reiškinių supratimas gali apsaugoti būtį nuo išnykimo ir suteikti naujo gyvybės džiaugsmo.''


               ,,Menas yra vienintelis žmogaus pasireiškimo skritulys, kur kraunasi pasauliui šis tas nauja, ko lig tol dar nėra buvę. Meno kūrinio akivaizdoje mes jaučiame slaptingos pajėgos kvėpavimą – ir žmogiškoji kūryba spindi pro medžiagines lytis kaip liepsna pro trapų žibinto stiklą.<…>Meno genijai ir talentai atneša žemei kažką nauja, iš aukšto gauta, ko čia nerasi jokiais tyrinėjimais nei analizėmis, nei išskaičiavimais, nei abstrakcijomis. Taip suprasdamas meną, Dantė jį aukštino vadindamas Dievo ainiu. Iš tiesų žmogus-kūrėjas čia tampa panašus Dievui-Kūrėjui.''

               ,,Kūryba yra nuolatinis atsinaujinimas, nuolatinė kova su apsileidimu, su sustingimu. Kūryba yra nuolatinis ieškojimas ko nors geresnio ir gražesnio. Dėl to ji yra ir nuolatinė kančia – prometėjiška pastanga sau dievišką paveikslą ir panašumą laimėti. Bet tokia pastanga yra verta gyvenimo!''

              ,,<…> įkurti gyvai plazdančią žmogaus dvasią į pajautomis pasiekiamas formas tegali vienas menas. Ir tik šita paslaptinga meno kūriny plazdanti gyva dvasia išskiria meną iš vienos eilės kitų žmogaus veikimo sričių – ir iš bedvasio pseudomeno, ir iš tobulo, gražaus, bet amatininkiško virtuoziškumo.''


               ,,Meno gyvenime galioja ne metafizinio absoliutizmo, bet žmoniškumo kriterijai. Menui yra privalu visa tai, kas yra žmoniška, reiškia, kas nėra priešinga žmogaus prigimčiai. O žmogaus prigimčiai yra priešinga tiktai nesąmonė, absurdas ir tai, kas vadinama nenormaliais apsireiškimais. Visi kiti proto ir širdies klaidžiojimai ir abejonės tarp tiesos ir meno ir melo, gera ir bloga nėra priešingi žmogaus prigimčiai ir, pasireikšdami jo kūryboje, neardo jos estetinės vertės.''

               ,,Dievas, pasaulis, žmogus, gamta – gyvoji ir negyvoji – ir tūkstantiniai būties reiškimosi pavidalai, ir visas daugialytis gyvenimas tebūnie mums neišsemiami patyrimo ir išminties šaltiniai. Gali poetas būti didelis atsiskyrėlis ir mizantropas, bet jis negali būti aklinai užsidaręs savyje. Bent viena kuria savo būties šaknimi jis yra giliai įaugęs į realybę, esančią šalia jo. Jei bėga jis nuo žmonių, tai gal myli gamtą, jei nemėgsta vidudienio saulės, tai turbūt žavisi žvaigždėtu vidurnakčio dangumi. Ką nors vis tiek jis myli, dėl ko nors kenčia, nes be šito jis būtų lavonas, kuriame kūrybos dvasia bus mirusi anksčiau, negu jis paliovė eilėraščius rašęs.''

              ,, Yra Dievo ir pasaulio poetai.<…>Dievo poetai tai yra šventieji, turį ypatingą malonę įkvėpimo ekstazėje regėti Dievo tiesą ir grožį, dėl to galį išsižadėti pasaulio ir gyvenimo. Pasaulio gi poetai mato grožį tiktai jo atsispindėjime įvairiuose pasaulio daiktuose ir reiškiniuose. Jų kūryba yra vinguota ir aistringa, kaip žmogaus širdis. Dėl to ji taip plačiai prieinama ir branginama. Pirmųjų poezija yra apreiškimas, garbinimas ir malda, antrųjų – ieškojimas, kentėjimas, kūryba.''


               ,,Muzika yra įstabiausia ir aukščiausia meno šaka. Ją mažiausiai slegia ir varžo sunkios, kietos, beformės materijos priešingumas. Ji betarpiškai apreiškia žmogaus kūrėjo dvasią ir lygiai betarpiškai pagauna žmogaus ėmėjo sielą. Viena grynoji lyrika šiuo atveju labiausiai prilygsta muzikai.''

     

 

 

© Vilniaus memorialinių muziejų direkcija