Georges Matoré

 

            Prancūzų lingvistas. Gimė 1908 m. Paryžiuje. Studijavo Sorbonos universitete École Boulle piešimą ir Rytų kalbų institute (École Nationale des Langues orientales) arabų kalbą.
            1938 m. pakviestas į Lietuvą kaip prancūzų kalbos specialistas. Dėstė Klaipėdos Prekybos institute ir Pedagoginiame institute Klaipėdoje, o vėliau Šiauliuose.
            1940 m. NKVD areštuotas ir kalintas Šiaulių ir Kauno kalėjimuose. 1941.06.23 d. pabėgo iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo. Po to iki 1943 m. lektoriavo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete.
            Vokiečių okupacijos metais buvo areštuotas gestapo už žydų laikymą.
            1943 m. kovo mėn. su žmona Jone Mačiukaite grįžo į Paryžių.
            1944-47 m. prancūzų filologijos asistentas Sorbonos universitete, kur 1946 m. gavo filologijos daktaro laipsnį.
            1947 m. Bezansono ( Besançon ) universiteto profesorius, paskui dekanas.
            1951–1974 m. – Sorbonos universiteto Prancūzų civilizacijos kursų direktorius ir prancūzų kalbos bei literatūros institutų vizitatorius visame pasaulyje.
            Yra išleidęs keletą stambių kalbotyros ir literatūros studijų, redagavęs žodynus, parašęs eilę straipsnių ir esė.
            Parašė ir 1992 m. išleido atsiminimų knygą “Mes prison en Lituanie” (“Mano kalėjimai Lietuvoje”).
            G. Matoré nenutraukė ryšių su lietuviais, domėjosi Lietuvos problemomis, rėmė Paryžiaus lietuvių bendruomenės veiklą. 1990 su bičiuliu iš Sorbonos įkūrė universitetų asociaciją  “Už Lietuvos nepriklausomybę”. Vėliau – asociacijos “Laisvę baltams” pirmininkas, rėmęs Lietuvą, siekiančią nepriklausomybės.
            Muziejuje, V. Mykolaičio-Putino memorialinėje svetainėje eksponuojamas G.Matoré paveikslas – 1940 vasario mėn. tapytas Vilniaus senamiesčio fragmentas.

grįžti..