Menų sintezės projektas "NETRŪKSTANČIOS GIJOS"
Gintarė Prūsaitė„Mes susiję su klasika. Esame vienoje kraujotakos sistemoje, norime to ar nenorim. Kažkas iš klasikos per kapiliarus iki mūsų atiteka.“ – kalbėjo lietuvių poetas Vladas Braziūnas projekto „Netrūkstančios gijos“, kurį finansavo LR Kultūros ir sporto rėmimo fondas, pirmojo renginio metu. Būtent apie šį klasikos „atitekėjimą“ iki šiuolaikinio žmogaus gyvenimo netradiciniais ir tradiciniais būdais buvo kalbama iš viso trijuose šio projekto renginiuose.
„Kelio ženklai sustatomi ne tam, kad visi juos laužytų ir vairuotų prieš eismą, - juokavo bardas Jonas Baltokas antrame renginyje, - bet tam, kad palengvintų kelionę. Panašiai ir su tradicija. Kodėl ją neigti? Juk ji palengvina mūsų buitį ir būtį.“
Menų sintezės projekto „Netrūkstančios gijos“ renginiuose buvo eksperimentuojama, mėginant suvesti į vieną erdvę tradiciją ir šiuolaikiškumą. Šio eksperimento tikslas – ieškoti savo autentiško santykio su klasika ir modernumu ar bent apie tokią galimybę pasvarstyti. Pamėginti kritiškai vertinti ne tik klasiką, bet ir modernumą. Apmąstyti tai, ką siūlo tradicija, ir ką – moderni visuomenė. Suprasti savo vietą tarp klasikos ir modernumo.
Visa tai buvo daroma per įvairias meno rūšis, jungiant vyresniąją ir jaunąją kartas. Renginiuose buvo galima išgirsti dainuojamosios poezijos, kurią atliko bardas Jonas Baltokas, Eglė Sirvydytė, Paulius Minkevičius, pamatyti VDA bakalaurančių Gabrielės Baltrušaitytės, Ievos Miškinytės bei Rasos Jonikaitis trumpametražiinių animacinių filmų. Netradicinį santykį su krikščioniška tradicija pateikė roko grupė „Gyvai“. Poetas Vladas Braziūnas bei kompozitorius Algirdas Klova pristatė ištraukas iš dar 2005 metais išleistos kompozicijos poeto balsui ir skambančiai gausai „Iš naminio audimo dainos“ . Internetinėje svetainėje www.rasyk.lt buvo suorganizuotas jaunųjų menininkų konkursas, kuriame išrinktas vienas prozos bei vienas video instaliacijos, septyni poezijos autoriai renginyje pristatė savo kūrybą. Buvo rodomos fotografijos, kuriose atspindėjo lietuvių literatūros klasikai svarbios gamtos, vandens, dangaus, ugnies metaforos. Publiką juokino ir kartu vertė susimąstyti lietuvių literatūros katedros dėstytojo dr. doc. Regimanto Tamošaičio mintys apie šiuolaikiškumo santykį su tradiciškumu. Pirmame renginyje literatūrologas pasidalino savo asmeniniu santykiu su tradicija: „Aš staiga prisiminiau, kaip aš žiūrėjau į tuos senelius, kai buvau jaunas. Seni žmonės man kaip ne žmonės buvo. Jie buvo lyg mitologinės būtybės, nemaniau, kad jie kaip žmonės kažką jaučia. Tik žinojau, kad jie turi būti, jie puošia pasaulį.“ Dažnai jaunas žmogus nesuvokia ir nevertina tradicijos, bet vis dėlto pasąmoningai jaučia, kad be klasikos, be praeities nebūtų nuo ko atsispirti, kaip formuoti savo asmenybę.
Kadangi projektą vykdė V. Krėvės memorialinis muziejus, trečiasis renginys buvo skirtas V. Krėvės, žymaus literatūros klasiko 125-ųjų metinių paminėjimui. Tą vakarą Vilniaus mokytojų namuose jaunajai kartai atstovaujantis perkusininkas Tomas Dobrovolskis pateikė elektroninę-akustinę improvizaciją jo paties išrastu originaliu, analogų neturinčiu variniu mušamuoju instrumentu. Tai sumanyta ne atsitiktinai. Ką gali žinoti – gal kada nors šio jauno menininko muzika taps klasika. Lygiai kaip nutiko su V. Krėvės proza. Kažkada ji skambėjo labai moderniai, įdomiai, netikėtai, lygiai kaip Tomo Dobrovolskio muzika, tą vakarą stebinusi žiūrovus išradingumu ir netikėtumu.
Pasibaigus renginiams lyg savaime kilo mintis: „Galbūt iš tiesų nereikėtų bijoti nors kartais pakliūti į klasikos voratinklį.“ Galų gale, juk tai, kas kažkada buvo modernu, dabar jau tapę klasika. Ir tai, kas šiandien yra modernu, kažkada taps klasika.