Mokslinė konferencija „Antanui Venclovai 100“

2006 m. balandžio 3 d. Vilniuje, Venclovų namuose-muziejuje, įvyko muziejaus kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu rengta konferencija „Antanui Venclovai 100”. Konferencijos idėja atsirado Instituto Naujosios literatūros skyriuje, kur buvo nuspręsta, kad jau atėjo laikas atvirai, ramiai ir objektyviai svarstyti dėl politinių priežasčių šiuo metu nelabai simpatiškų, bet ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusių rašytojų kūrybinio palikimo klausimus. Minėto skyriaus darbuotojas doc. dr. R. Karmalavičius ėmėsi organizuoti konferenciją, stengdamasis, kad pranešimai aprėptų daugiašakę A. Venclovos kūrybą .

Konferencijos pradžioje dabartinė muziejaus šeimininkė (Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos l.e.p. direktorė) B. Vagrienė supažindino susirinkusius su 1938 m. statytų namų istorija, bendrais bruožais nusakė A. Venclovos kultūrinius interesus, išvardino daugybę garbių jo namų svečių pavardžių (tarp jų ir Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio), pristatė šiandieninio muziejaus darbus.

Č. Laurinavičius, kalbėdamas apie A. Venclovos politinio apsisprendimo priežastis ir kainą, pabrėžė, kad po gilesnės pažinties su A. Venclovos gyvenimu ir asmenybe prie jo nesinori klijuoti nei išdaviko, nei nei kolaboranto etiketės. Istoriko nuomone, A. Venclovos istorija liudija apie lietuvių inteligento ir anos Lietuvos valstybės susvetimėjimą. Č. Laurinavičius įžvelgė keturis konfliktus tarp Lietuvos valstybės ir dar visai jauno A. Venclovos: 1) A. Venclovai buvo nepriimtina tai, kad valstybė buvo stipriai klerikalizuota, 2) Jam buvo nepriimtinas etnokultūrinis valstybės nacionalizmas, priešiškas nacionalinėms mažumoms, 3) Lietuva buvo bejėgė tarptautinėje arenoje (neteko Vilniaus ir Klaipėdos), A. Venclova dėjo viltis į Sovietų Sąjungą, į jos konctitucijoje fiksuotą sąjunginių respublikų suverenumą, 3) A Venclovai buvo nepriimtinas nacionalizmas, ypač ta jo forma, kuri įsigalėjo Vokietijoje, todėl jis lengvai užsikrėtė vadinamąja antifašistine liaudies fronto idėja, kurią puoselėjo kairieji vakarų intelektualai. Č. Laurinavičiaus pranešimas sukėlė ilgas diskusijas apie sudėtingą inteligentijos situaciją XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje.

R. Karmalavičius svarstė lietuvių avangardistų, kuriems priskirtinas jaunasis A. Venclova, o taip pat L. Skabeika, S. Anglickis reikšmę, moderninant lietuvių literatūrą. Pranešėjo nuomone, jie yra nutylimi iš dalies dėl savo kairiosios orientacijos, su kuria avangardizmas dažniausiai ir būna susijęs. R. Karmalavičiaus nuomone, keltinas ir klausimas apie kairumo autentiškumą ir jis visai sutinkąs su jau anksčiau V. Kavolio išsakyta mintimi, kad autentiškiausias to laiko lietuvių kairysis yra Juozas Kėkštas. E. Baliutytė kalbėjo apie A. Venclovos literatūrinę kritiką, daugiausia rašytą prieškario Lietuvoje ir priskirtiną sociologiniam kritikos tipui. Sovietmečiu, anot pranešėjos, A. Venclova savo „simbolinį kapitalą“ eikvojo rašydamas įvadus A. Baranausko, Maironio, Žemaitės, S. Nėries raštams, „kad įteisintų jų išleidimą”, „jo galios tuometiniame literatūros lauke buvo didelės, bet ne beribės“. Trys pranešimai buvo skirti „užsienietiškiesiems“ A. Venclovos interesams: Jadvyga Bajarūnienė kalbėjo apie reikšmingą A. Venclovos indėlį į vokiečių literatūros ir kultūros recepciją. J. Bajorūnienės nuomone, „nuolatinį dėmesį geografiniu požiūriu Lietuvai palyginti artimos Vokietijos kultūrai liudija publikacijos ir apžvalgos A. Venclovos redaguojamo „Trečiojo fronto“ žurnalų puslapiuose. Konstatuojama ekspresionizmo pabaiga, tačiau iš ekspresionizmo raginama perimti formos dalykus ir taip praturtinti realistinį vaizdavimą. Pasisakoma už ekspresionizmo, futurizmo ir realizmo sintezę. Šis naujasis realizmas įvardijamas dar ir kaip „objektingumas“ arba „naujasis daiktiškumas“. Ši samprata atitiko vokiečių literatūroje įsigalėjusias „Neue Sachlichkeit“ tendencijas. A. Venclovos mintys apie vokiečių ekspresionizmo pabaigą ir jo perėjimą į naujas vaizdavimo formas yra aktualios ir rodo, kad rašytojas buvo gerai susipažinęs su naujausiais literatūros procesais Vokietijoje. Reikšmingu reikėtų laikyti jo indėlį į vokiečių literatūros ir kultūros recepciją Lietuvoje“. E. Naujokaitienė pasakojo apie A. Venclovos kūrybos prancūziškuosius kontekstus, o A. Lapinskienė analizavo A. Venclovos vertimus iš slavų kalbų, pabrėždama, kad reikšmingiausias A. Venclovos, kaip rusų literatūros vertėjo, darbas yra A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ vertimas į lietuvių kalbą. Taip atsitiko, kad apie ankstyvąją (ir turbūt meniniu požiūriu reikšmingiausią) A. Venclovos prozą buvo tik užsiminta, o vėlyvajai skirtas I. Baliulės pranešimas “Antano Venclovos proza XX a. 5-6 dešimtmečių normatyvinės literatūros kontekste”. Pranešėjos nuomone, romaną A. Venclovos romaną “Gimimo diena” galima lyginti su jau esančiu literatūros kontekste V. Krėvės romanu “Miglose”, kuris irgi vaizduoja 1940 m. įvykiu ir yra įvardijamas kaip reportažinis. D. Mitaitė apžvelgė A. Venclovos, kaip poeto, kelią, greta konjunktūrinių, praėjusiame laike likusių eilėraščių rasdama ir išliekamąją vertę turinčių tekstų. R. Glinskis kalbėjo apie A. Venclovos dienoraštį, rašytą 1956 - 1971 metais ir vaizduojantį intensyvų kultūrinį ir visuomeninį jo autoriaus gyvenimą. Dienoraštyje Venclova iškyla kaip aukščiausiam sovietiniam kultūros elitui priklausęs žmogus, savotiškas “minkštosios linijos” šalininkas, linkęs priimti kitokią nuomonę. J. Šlekio, kurio pranešimo tema buvo „Antanas Venclova Juozo Keliuočio atsiminimuose: mitas ir realybė“, nuomone, A. Venclova, kiek galėjo, užtarė sovietų valdžios persekiojamą J. Keliuotį ir stengėsi jam padėti, todėl pagiežingas pastarojo tonas atsiminimuose daugiau, anot J. Šlekio, pasako apie liguistą jų autoriaus būseną, nei apie A. Venclovą. Konferencijos diskusijose kalbėjęs T. Venclova pabrėžė, kad jau tikrai laikas blaiviai vertinti visus lietuvių kultūros baruose dirbusius žmones. Jis teigė, kad reikėtų mokslinių konferencijų, skirtų ir L. Girai, T. Tilvyčiui, K. Korsakui, o taip pat ir kitoms anaiptol ne vien juodus pėdsakus lietuvių literatūros istorijoje palikusioms asmenybėms. Be kita ko, T. Venclova priminė žinomo lenkų disidento Adamo Michniko žodžius, pasakytus apie pokario Lenkijos veikėjus: “Amnestija, bet ne amnezija”.

Donata Mitaitė

Konferencijos akimirka. Pranešimą skaito Jonas Šlekys,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Foto B. Vagrienės

Konferencijos akimirka. Pranešimą skaito Donata Mitaitė,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Foto B. Vagrienės

Konferencijos akimirka. Pranešimą skaito Alma Lapinskienė,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Foto B. Vagrienės