Vos pusantrų metų – 1941 – kilus karui, likau be tėvų. Jiedu nuo karo sumaišties pasitraukė į Rusiją (grįžę tvirtino pasibaisėję ja). Mane, kad išgyvenčiau, paliko močiutės Elenos ir tėvelio Merkelio Račkauskų globai. Augau jujų namuose Kaune, Fredoje.

Tėvas man Tėtušis, o Račkauskas – Tėvelis arba Telė. Taip jį pakrikštijau visai mažas būdamas. Tas vardas prilipo ir, rodos, pats Telė prie jo ilgainiui priprato. Taip tarpusavy lig šiol jį ir vadinam.

Praūžė karas. Grįžo Tėtušiukas ir Mama. Džiaugsmas ilgai netruko. Tėvas mirė jaunas. Mane, septynmetį, vėl paliko Tėvelio rūpesčiui... Dabar suvis iki pilnametystės. Telė man vis padėjo: gynė nuo negandų, gelbėjo iš visokių bėdų.

Mokiausi Fredos pradžios mokykloje. Joje tik dvi klasės – vienoje I – III, kitoje II – IV skyriai. Drapanos sukabintos kampe. Koridoriuje aliuminio kubilas ir grandinėle prirakintas puodukas. Istorijos vadovėlyje sovietiniams dignitoriams adata išbadžiau akis ir apvedžiojau rašalu. Vakare, ruošiant pamokas Tėvelis pamatė, ką pridirbau. Siaubo apimtas (buvo 1950-ieji) naktį dviračiu numynė į Kauną, prikėlė iš miego pažįstamą leidyklos redaktorių, gavo visai naują istorijos vadovėlį su antspaudu „Signalinis” viršelyje ir pakeitė juo mano subjaurotą. Pastarąjį sudegino krosnyje.

Skęstu sodo gale iškastame tvenkinyje. Laimei, netoli yra Telė. Čiumpa už pakarpos, ištraukia visą šlapią ir labai kietos plaštakos smūgiu man per užpakalį – atgaivina. Duoda išgerti šlakelį degtinės – „vaisto nuo visų ligų”. Guldo lovon, užklosto. Budžiu ar sapnuoju? Sidabru tviska vandens paviršius, leidžiu sidabrinius burbulus. Visur aplink nuostabi vandens augalų žaluma... Už sienos vos girdimai dūsauja fisharmonija. Taip Telė nusiramina po sukrėtimų.

1923 m. Merkelis Račkauskas Mažeikių progimnazijos direktorius. 1925 m. Švietimo ministro įsakymu nuo rugpjūčio 1 d. mokyklai leista vadintis gimnazija. M. Račkauskas laikomas pilnu gimnazijos įkūrėju, 1927 m. balandžio 29 d. išleidžiant direktorių Račkauską, buvęs to meto vicedirektorius Rene de la Croix pedagogų tarybos posėdyje padėkojo už direktoriaus ketverių metų nenuilstamą ir sėkmingą švietimo darbą Mažeikių gimnazijoje, kur jis buvo ne tik gabus administratorius, bet ir pavyzdingas mokytojas, nuoširdus kolega. Nuo 1996.09.01 Mažeikiuose – Merkelio Račkausko gimnazija.

Honorarą už Erazmo iš Roterdamo „Pagiriamasis žodis kvailybei” vertimą profesorius gerai panaudojo. Prie Kauno geležinkelio stoties tiesiai iš atvykėlių rankų pirko tamsiai mėlynos spalvos kabrioletą „Moskvič’. Žemojoje Fredoje – panemunėje gyvenęs garsus motociklininkas Viktoras Severinas pamokė vairavimo gudrybių. Tą pat vasarą Tėvelis, skulptorius Juozas Mikėnas ir aš – dešimtmetis – leidomės kelionėn. Siaurais, vingiuotais, kalvotais dulkinais vieškeliais, atviroje mašinėlėje, išmaišėm visą Žemaitiją. Nakvodavom pas profesoriaus giminę ar tuomet dar gyvus pažįstamus. Poilsį rasdavom ūksminguose medinių bažnytėlių šventoriuose. Mūsų klajones vainikavo Šatrijos kalno rodomi tolių toliai. Stengėmės įžiūrėti trisdešimt bažnyčių – tiek jų esą galima giedroje pamatyti. Ligi šiol kasmet kopiu Šatrijon ir visiems laikams pamilau Žemaitiją.

Dar Tėveliui esu dėkingas už gamtos ar muzikos darnos pajautos pamokas, anksti pramoktas rusų ir lenkų, vėliau anglų ir esperanto kalbas. Ir, žinoma, antikos išminties krislus – sentencijas ir maksimas. Kad ir tokią, lig šiol man mielą: omnia mea mecum porto.

1930 metais už ypatingus nuopelnus Lietuvai Merkelis Račkauskas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu Nr. 112.

Tragiška gyvenimo pabaiga – iš nuo karo laikų lakyto „Valterio” šūvis sau širdin – ne silpnumo, liguistumo, o narsos ir didvyriškumo pavyzdys, antikos principais gyvenusio šviesuolio pasirinkimas.

Vaikaitis Andrius Cvirka