Vilniaus miesto savivaldybės muziejai
Parodą iš Elės ir Ramūno Katilių archyvo pristato Venclovų namai - muziejus
 


JOSIFAS BRODSKIS (1940.05.24-1996.01.28)
Gimė Leningrade. Tėvas – fotografas, fotokorespondentas. Baigė septynmetę mokyklą, dirbo gamykloje, dalyvavo geologinėse ekspedicijose. Pirmoji J. Brodskio eilių publikacija tarybinėje spaudoje – eilėraštis "Baladė apie mažąjį buksyrą" (žurnalas "Kostior", 1962, Nr. 11). Šešto dešimtmečio pabaigoje J. Brodskio poemos ir eilėraščiai plačiai paplito savilaidoje. Ana Achmatova, su kuria jis susipažino 1962 m., vertino J. Brodskį kaip ryškiausią jaunosios kartos poetą. Tarybų valdžia apkaltino J. Brodskį veltėdžiavimu. 1964 m. jis buvo teistas ir keturiems metams ištremtas į kaimą Norenskaja, Archangelsko sr. Tremtis truko tik pusantrų metų, nes sukėlė pasipiktinimą visame pasaulyje (į tarybinę vyriausybę kreipėsi Ž. P. Sartras ir kiti pasaulio rašytojai). 1972 m. J. Brodskis buvo valdžios ištremtas iš TSRS. Apsigyveno Niujorke. Dėstė poeziją JAV universitetuose, rašė prozą ir kritines esė anglų kalba, tapo plačiai pripažintas moksliniuose ir literatūriniuose JAV ir Didžiosios Britanijos sluoksniuose. 1977 m. gavo JAV pilietybę. 1987 m. J. Brodskis tapo Nobelio premijos laureatu literatūros srityje. Jo kūrybą ėmė spausdinti TSRS, tačiau į tėvynę J. Brodskis daugiau nebuvo parvykęs. Palaidotas Venecijoje.

 

 

Su Josifu Brodskiu susipažinome 1966 m. vasarą, kuomet jis, aplinkybėms susidėjus, atvažiavo pas mus į Vilnių. Po to jis lankėsi Lietuvoje dar keletą kartų. Bet pirmasis kartas buvo ypač įsimintinas, nes tada Josifas pas mus Liejyklos gatvėje, kur dabar jo atminimo lenta, vakarais valgomajame , sėdėdamas už didelio apvalaus stalo, skaitė savo eiles. Su Josifu labai greitai susidraugavome ne tik mes – aš, mano brolis Audronis, mano žmona Elė, bet ir mūsų draugai – Tomas Venclova, Pranas Morkus, Juozas Tumelis, Virgilijus Čepaitis, Ina Vapšinskaitė. Taip atsitiko, kad tą patį rudenį mudu su žmona persikėlėme į Leningradą, kur mūsų draugystė su Josifu dar stiprėjo ir gilėjo. Bendravome su jo tėvais, susipažinome su Josifo draugais, tarp jų – su labai tada populiariais neoficialiaisiais poetais Jevgenijum Reinu, Vladimiru Ufliandu, Anatolijum Naimanu, Jakovu Gordinu. Pats Josifas kasdieniniame gyvenime nebuvo “poetiškas ”. Tarkim, Tomui Venclovai tais laikais nebūdavo galima cituoti jo paties eilių – jis užsiplieksdavo ir imdavo kažkokį garsą leisti, kad užglušintų jo eilėraščių skaitymą. Kartą du maskviškiai poetai paprašė manęs paskaityti kelis Tomo eilėraščius. Aš perskaičiau lietuviškai ir pažodžiui išverčiau. Apie tai sužinojęs, Tomas pora mėnesių su manim nekalbėjo. Jam kūryba buvo šventu dalyku. Jis jautė kažkokią baimę paleisti savo eiles į viešumą. O Josifas - visiška priešingybė. Jis parašo eiles ir vakare ateina jas parodyti: "počitaju stiški". Mes gyvenome Leningrade arti vieni kitų (jis Pestelio gatvėje, o mes – Čaikovskio ir Černyševskio gatvių sankirtoje) ir labai dažnai matėmės. Jam malonu būdavo pasidalinti tuo, ką parašė. Savo prisiminimuose jis rašo, kaip Komarove (netoli Leningrado) vakare dviračiu važiuodavo pas A. Achmatovą parodyti, ką per dieną parašęs. Taigi, Josifas Brodskis šia prasme buvo visiškai atviras, jam kūryba nebuvo kažkokiu uždaru, ypatingų sąlygų reikalaujančiu dalyku. Galima manyti, kad tam tikra, kad ir šalutine, šio atvirumo išraiška buvo ir jo pomėgis piešti. Piešti geriant kavą, kalbantis, kažko lūkuriuojant. Piešti ant visko, kas po ranka – ant miesto plano, ant kažin kokios brošiūros viršelio, ant popieriaus lapelių su kažkieno jam paruoštais pažodiniais angliškų eilių vertimais, ant lapo su mūsų karščiuojančio sūnelio temperatūros atžymomis, pagaliau, ant popierinės servetėlės – gal nepatvariausio paviršiaus, kokį tik galima įsivaizduoti. Braižas tvirtas, siužetai – nuo pabrėžtinai valiūkiškų iki poetiškai pakylėtų. Visko daug, siužetas spaudžia siužetą. Bet kartu – kažkaip jauku ir savaip miela.

Prašom pasižiūrėti!

Elė ir Ramūnas Katiliai
(Arūno Baltėno nuotr.)

 
 
 
 
 

 

 
 
 
 
 
Parodos sudarytoja -
Birutė Vagrienė
Dizainas ir programavimas -
Arvydas Petkevičius
1.
2.
3.
4.
5.




6.
7.
8.
9.
10.




11.
12.
13.
14.
15.




16.
17.
18.
19.
20.





21.
22.
23.
24.
25.





26.
27.
28.
29.
30.





31.
32.
33.
34.
35.





36.
37.
38.
39.
40.





41.
42.
43.
44.
45.





  1. Piešinys juodu rašalu ant Leningrado miesto plano kitos pusės 1968 pabaigoje (ar 1969). Piešta pas Katilius (Ленинград, ул. Чайковского 38 кв.9).
  2. Piešinys juodu rašalu ant Leningrado miesto plano kitos pusės 1968 pabaigoje (ar 1969). Piešta pas Katilius (Ленинград, ул. Чайковского 38 кв.9).
  3. Piešinio fragmentas.
  4. Piešinys juodu rašalu ant Leningrado miesto plano kitos pusės 1968 pabaigoje (ar 1969). Piešta pas Katilius (Ленинград, ул. Чайковского 38 кв.9).
  5. Piešinio fragmentas.
  6. Piešinys juodu rašalu ant Leningrado miesto plano kitos pusės 1968 pabaigoje (ar 1969). Piešta pas Katilius (Ленинград, ул. Чайковского 38 кв.9). Piešinio fragmentas.
  7. Bendras trijų piešinių vaizdas.
  8. Piešinys juodu tušinuku kitoje lapelio su John‘o Donne‘o eilių pažodiniais vertimais pusėje.
  9. Piešinys juodu tušinuku kitoje lapelio su John‘o Donne‘o eilių pažodiniais vertimais pusėje.
  10. Piešinys juodu rašalu.
  11. Piešinys juodu rašalu ant languoto sąsiuvinio lapo.
  12. Piešinys raudonu tušinuku. Piešta ant servetėlės Katilių virtuvėje (Ленинград, пр. Энгельса 69 кв 62), 1970 – 1972.Išsaugotas Elės Katilienės budrumo dėka.
  13. J.Brodskio piešinys, pieštas 1970 balandžio 6 d. Vilniuje. Tą kartą Josifas lankėsi Vilniuje, Tomo Venclovos pakviestas susitikti su Wiktoru Woroszylski‘u (žr. W. Woroszylski, „Naujoji Romuva“ Nr. 1–2, 1997) Piešta ant brošiūros viršelio („Цена 15 коп.“). Piešinys saugomas Tomo Venclovos ikiemigraciniame archyve Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje.
  14. Piešinys, vaizduojantis būsimąjį paminklą Tomui Venclovai („Tomui Venclovai – dėkinga žmonija“). Pieštukas, raudonas tušinukas.
  15. Piešta raudonu ir juodu tušinuku 1972 balandžio 20 d. Katilių bute (Ленинград, пр. Энгельса 69 кв 62). Skaičiai viršuje - tuo metu sirgusio Katilių vaiko temperatūros užrašai.
  16. Piešinio fragmentas.
  17. Piešinio fragmentas.
  18. Piešinio fragmentas.
  19. Vienas iš penkių piešinių, pieštų 1970 ar 1971 Katilių bute (Ленинград, пр. Энгельса 69 кв 62), šeiminiams išvykus. Piešinius, iškabintus ant sienų, Katiliai rado grįžę iš Vilniaus.
  20. Neskelbtas Josifo Brodskio eilėraštukas. Aišku, iki šiol neskelbtais gali būti tik ne itin reikšmingi Brodskio tekstai – septyniuose jo raštų tomuose visa, ką galima vadinti kūryba tikrąja žodžio prasme, paskelbta. Bet Josifas mėgo ir tiesiog eiliuoti – siuntė draugams eiliuotus laiškus, kūrė eiliuotus sveikinimus.

    ,,Tokį eilėraštuką – eiliuotą laišką – Josifas kartą paliko mūsų bute tuometiniame Leningrade. Istorija tokia. Josifas visada mėgo pagyventi laikinai ištuštėjusiuose savo draugų butuose. Jis mylėjo savo tėvus, jie juo rūpinosi, bet suaugusiam vyrui gyventi atitvertoje nišoje (garsieji “pusantro kambario”) buvo sunkoka. Jo portatyvi rašomoji mašinėlė, mums savaitei–kitai išvažiavus į Vilnių, stuksendavo ir mūsų bute.
    Grįžę 1971-aisiais po gegužės švenčių iš Vilniaus, virtuvėje ant stalo radome eiliuotą laišką."
    Ramūnas Katilius

  21. Piešinys mėlynu tušinuku eilėraščio apačioje.
  22. Apsilankymas laive. Leningradas. Nuotrauka iš Elės ir Ramūno Katilių archyvo.
  23. Su motina prie Preobraženijos soboro. Leningradas. Nuotrauka iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  24. Savo “pusėje”. Leningradas, Pestelio gatvė. Nuotrauka iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  25. Geologinėje ekspedicijoje.
  26. Geologinėje ekspedicijoje.
  27. Nuotrauka iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  28. J. Brodskis švyturio darbuotojo uniforma. Nuotrauka iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  29. Tremtyje. Archangelsko sritis, kaimas Norenskaja, 1964 m.. Jakovo Gordino nuotrauka iš Michailo Milčiko archyvo.
  30. Tremtyje. Archangelsko sritis, kaimas Norenskaja, 1964 m.. Jakovo Gordino nuotrauka iš Michailo Milčiko archyvo.
  31. J. Brodskis nugrimuotas bandomajam vaidmeniui Odesos kino studijoje. Filmuotis jam teko, tačiau, sužinojus Leningrado „obkomui“ (po tremties J. Brodskį visur persekiojo tyli izoliacija), filmas buvo iškarpytas ir scenos su J. Brodskiu išimtos.
  32. J. Brodskis savo namuose su katinu Oska. (Įdomūs sutapimai: Josifą irgi namuose vadindavo Oska, o jo tėvą Aleksandrą Ivanovičių namuose vadindavo Kot).
  33. Josifas Brodskis su Ramūnu Katiliumi (kairėje) ir Tomu Venclova. Uškovas (netoji Leningrado), 1972 m. gegužės pabaiga. Marijos Etkind nuotrauka. Iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  34. J. Brodskis ir R. Katilius. 1972 m. Aleksandro Brodskio (poeto tėvo) nuotrauka. Iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  35. Josifas Brodskis su Ramūnu Katiliumi, Era Korobova, Jefimu Etkindu ir Tomu Venclova. Uškovo (netoli Leningrado), 1972 metų gegužės pabaiga. Marijos Etkind nuotrauka. Iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  36. Emigracijon. Taksi sustojime Pestelio gatvėje, 1972 m. birželio 4- osios rytas. Michailo Milčiko nuotrauka iš Michailo Milčiko archyvo.
  37. Su Elendėja ir Karlu Proferiais (Ellendea, Carl Proffer), rusų literatūros leidėjais. San Franciskas, 1972 m. gruodžio 8 d.. Nuotrauka iš leidyklos „Ardis“ archyvo.
  38. Venecija, 1975 m. Kalėdos. Nuotrauka iš Ramūno ir Elės Katilių archyvo.
  39. Namas Morton street, 44, New York, kurio pirmame aukšte J.Brodskis gyveno ilgus metus (Michael Shur nuotr.).
  40. Niujorkas, apie 1979 metus. Namo Morton street 44, kuriame J. Brodskis gyveno, kieme. Marianos Volkovos nuotrauka iš Michailo Milčiko archyvo.
  41. Trijų poetų pareiškimas po kruvinų 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje laikraštyje The New York Times:
    ,,Poetai už Lietuvą.
    Mes esame trys poetai, draugai, atstovaujantys tris kalbas: lietuvių, rusų ir lenkų. Mes raginame pasaulio bendruomenę – mūsų kolegas rašytojus ir visus sąžiningus žmones – pakelti protesto balsą prieš nežmonišką Sovietų išpuolį prieš Lietuvos žmones. Pastarųjų dienų įvykiai prilygsta bjauriausiems Sovietų sistemos ekscesams.
    Tomas Venclova
    Josifas Brodskis
    Česlovas Milošas "
  42. Išpirktame „didžiajame“ (tėvų) kambaryje Pestelio gatveje, po tik ką pasibaigusio remonto. Iš kairės - Tatjana Nikolskaja (Josifo draugė, literatūrologė) , Tatjana Venclova (T.Venclovos žmona) , Jakovas Gordinas (artimas Josifo draugas nuo pat ankstyvos jaunystės, poetas, rašytojas, šiuo metu žurnalo „Zvezda“ vyr. redaktorius) , Michailas Milčikas (Josifo draugas, istorikas, menotyrininkas, fotografas) , Nina Nikolskaja (M.Milčiko žmona, J.Brodskio draugė, gydytoja), nenustatytas asmuo , Tomas Venclova.
  43. J. Brodskio rankraštis, pasirašytas lietuviškai. Šis parašas vėliau buvo panaudotas, kuriant J. Brodskio memorialinę lentą
  44. Memorialinė lenta Vilniuje, ant namo Liejyklos g. 1, kuriame gyveno Ramūnas ir Elė Katiliai ir kur dažnai lankydavosi Nobelio premijos laureatas poetas Josifas Brodskis.
  45. Prie A. Brodskio memorialinės lentos atidengimo dieną (2000.10.02) nusifotografavo poeto daugai - Pranas Morkus, Ramūnas Katilius, Elė Katilienė ir Audronis Katilius su žmona (Donatos Mitaitės nuotr.)